DRIFTAS BALTARUSIJOJE: kas lieka už kadro ir lietuvių rezultatai.

Pirmas etapas, lietuvių rezultatai ir visa informacija: #parimachdrift #driftpinsk19

Kelionėje į Baltarusiją yra vienas didelis neišvengiamas minusas. Siena. Tiksliau jos nenuspėjamumas. Negali planuotis kelionės laiko iš anksto, nes viskas ką beplanuosi bus tik „šakėmis ant vandens“ parašyta. Taip, yra pagalbinių priemonių, tokių kaip video transliacija nuo sienos, bet ji rodo situaciją iki įvažiavimo. O kaip bus sienos viduje, tarp sienų ir t.t. – nepamatysi niekaip.

Šį kart važiavom su Mantu. Jeigu reiktų sukonkretint kas jis toks – Mantas Kuzmarskis – tarptautinės kategorijos drifto teisėjas ir senas draugas, kuris iš principo ir atvedė į driftą, pakvietęs fotografuoti Drifter.lt komandos dar tais laikais, kai Timas vairavo Omega. Kadangi važiavom dviese, dviese ir sprendėm: ką darom, kada išvažiuojam, na ir susidėliojom planą, kad per Velykinį savaitgalį geriausia bus važiuoti „iš vakaro“, nes šeštadienį 9:00 ryte jau reikia būti trasoje Pinske, beveik 400 km nuo Vilniaus.

Startavom gerokai po darbų, pasidarę visus dalykus, kurie buvo suplanuoti penktadieniui, pavalgę, nusipirkę paskutinės skanios kavos tame savaitgalyje. Pajudėjom tiesiai link Medininkų. Dažniausiai mano kertama siena, kurioje visa sistema aiškesnė nei aiški. Atvažiuojam 20:35 ir pamatom, kad stovim, turbūt, keturiasdešimti eilėje dar iki Lietuvos posto. O ten – jau irgi pilna mašinų, jų skaičių įvertinti iš toli gana sunku. Greitas sprendimas, apsisukam ir judam kaimo keliais link Šalčininkų. Nes juk visi sako – „ten gerai, ten visada greičiau“. Nu ok – ten dar ir pakeliui. Važiuojam.

Viltis sužiba pamačius viso labo 10-15 mašinų eilę. Bet ir užgęsta pamačius kokiu greičiu ta eilė juda. Trauktis jau nebėra kur, stovim ir laukiam. Baltarusijos muitinę pasiekiam viso labo 00:30, o iš sienos išvažiuojam, turbūt, apie 01:30. Toliau seka sustojimas užsipilt kuro ir paieškos kur nusipirkti kelių mokesčio įrangą. Kelių mokestis ten atskira istorija. Apie 02:00 randam tą kelių mokesčio punktą ir perkam. Kad išleistum pinigus kitos šalies teritorijoje neužtenka nusipirkti lipduko ar tiesiog įvesti V/N į tos šalies duomenų bazę. Turi pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą, įnešti pinigų į „įrenginio sąskaitą“ ir t.t. O vien sutarties pasirašyme mažiausiai 11 parašų.

02:30 formalumai atlikti, judam toliau. Čia jau jokių nesklandumų. Kelių būklė visumoje labai gera, tačiau jų sužymėjimas naktiniam vairavimui nelabai pritaikytas. O ir žvėrių susitikimo galimybės ten didesnės: zuikis vienas vos išnešė sveiką kailį.

Atvykstam į Pinską 5:30, iškart griūnam į lovas ir miegam iki 8:30.

Kaip bebūtų keista – po 24 valandų nemiegojimo gavęs tris valandas miegui aš visą sekančia dieną buvau kaip ant sparnų. Nuotaikos užtaisas rimtas, energijos kiekis wow, visa diena praėjo tobulai. Gal tik “restorano vadovei” nelabai patiko mano gera nuotaika komentuojant / giriant jos maista :)))

Pirma diena, šeštadienis, kaip įprasta Baltarusijoje, būna skirta treniruotėms ir kvalifikacijai be žiūrovų bei dalyvių paradui. Daug pasikartojančių važiavimų, mažai porinių treniruočių, visi šlifuoja trajektorijas, ruošiasi kvalifikacijai. Šį kart kaip niekad daug Lietuvai atstovaujančių ekipažų – gal 6 automobiliai atvyko. O ir dienos pabaigoje lietuvių rezultatai atrodė labai gerai: Laisvūnas 3, Gediminas 4, Vainius 5, Darius 15.

Po kvalifikacijos rezultatų paskelbimo – apie 10 automobilių pajuda į miesto centrą kur juos pasitinka tikrai didelis kiekis žmonių. O kiek dar pakeliui juos filmavo ar fotografavo telefonais – kažkas nerealaus. Reikia pamatyt!


Pirmos dienos vakaras įprastai Pinske skiriamas sumestiniam vakarėliui, kuris vyksta tiesiog dalyvių parkinge. Palapinė, stalai, kolonėlė, du mikrofonai ir visą vakarą vykstantis gyvas pačių dalyvių performansas. O jie, kažkaip, dainuot moka. Plius dar atvyko vienas bičas, kuris kažkokių jų vietinio dainorėlių šou finalistas. Žvaigždė, ne kitaip. Bet ir skamba gerai.

Sekmadienis – varžybų diena. Porinės treniruotės, krūva porinių varžybinių važiavimų. Žiūrovai jau irgi čia. Tik oras nepasigailėjo – vienintelė diena ilgame laikotarpyje, kai lijo, buvo būtent sekmadienis. Šeštadienį oras buvo nuostabus, pirmadienį ir vėl viskas puikiai. O sekmadienį +10 ir lietus. Tiesa lietaus realiai buvo mažiau nei žadėjo prognozės. Lygiai kaip ir mano energijos! Ar čia oras tokią įtaką padarė, ar tiesiog likučius vakar iššvaisčiau, bet buvo sunku – šaltis purtė, karštis pylė, daug jėgų reikėjo tam, kad susikaupti ir padaryti darbą iki galo. Bet viskas pavyko puikiai tomis sąlygomis, kuriomis teko dirbti.

Varžybose lietuvių rezultatai ir vėl džiugino – Gediminas Levickas Nr.1, na o žemiau ten visi kiti.

Kelionė atgal buvo tiek sklandi, kad net ir teksto jai nebeliko. Tiesiog puikiai viskas. Startavom apie 19:00 iš Pinsko, Vilniuje ėjau miegot jau 00:00 val.

Tiesa, pakeliui matėm dvi tokias avarijas, kurios tikrai „pakarpė mano sparnus“ bent 10km/h. Taip ir nesupratom ką reikia daryti, kad taip „pabaigti“. Spėju, kad techninė automobilių ir padangų būklė toje vietoje suvaidino lemiamą vaidmenį.

Ai, dar ir kepurę buvau palikęs Pinske viename automobilyje, kuris visiškai netikėtai atvyko į tą degalinę, kurioje buvom sustoję pailsėti. Susidėliojo viskas savaime taip gerai, kad nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėminga!

Sekantis etapas jau gegužės viduryje, galų gale ir  vėl važiuosim į didelį Mogiliovo oro uostą, kuriame drąsiausi rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda!

Šių metų kovo 11-oji, fotosesija ir straipsnis apie mūsų kartos laisvės supratimą

Visi trys pasislėpę už riedlenčių, nuotrauka Matulaitis Giedrius
Lukiškių aikštėje tą dien rūko Lietuvos vėliavos spalvos dūmai

Prieš kiekvieną didesnę šventę, jau daug metų, man kyla minčių nufotografuoti kažką, kas būtų susiję su ta švente. Šių metų kovo 11-oji – ne išimtis. O kadangi tai viena svarbiausių mūsų visų Valstybės dienų, ją paminėti tiesiog būtina.

Pasikalbėjus su bendraminte gimė idėja ne tik fotografuot, bet ir parašyt apie tai, kas mums tikrai asocijuojasi su LAISVE. Ir šiuo atveju tai – riedlentėmis mieste važinėjantys žmonės. Ir nemaišykime visų lentų su ratukais į vieną krūvą. Kalbu apie tą tikrą judėjimo laisvę, kai riedėjimui šaligatvio bortelis – ne kliūtis, kai laiptai – ne problema, kai viskas apvažiuojama, peršokama, perčiuožiama.

O kas man yra Laisvė? Galimybė kurti ir galvoti kaip tuo momentu nori,  judėti ten, kur tau pačiam reikia, generuoti idėjas nepriklausomai nuo „iš aukščiau“ primetamos nuomonės, įsigyti dalykus, kurių nori ir t.t. Pasikalbėjus su tėvais ar prisiminus savo paties vaikystę, kai tėvai kartais mus su broliu “skolindavo” kaimynams, kad jie galėtų daugiau saldainių nusipirkti. Nes, matai, perkantiems su vaikais – daugiau duoda! Niekaip niekada nenorėčiau, kad tai pasikartotų.

Laisvė – taip pat ir didelė atsakomybė. Naudotis tinkamai, rūpestingai auginti, saugoti. Ir daryti tai visose gyvenimo situacijose.


Fotosesijos rezultatas lrytas.lt portale

KARELIJOS DIENORAŠTIS: Baja Russia 2019 kartu su General Financing Team Pitlane

Keliaujame Rusijon

2019 m. vasario 14 d., ketvirtadienis, prasidėjo labai anksti. Žadintuvas 3:30, po jo dušas, pusryčiai, automobilis. Susitikimo laikas oro uoste – 4:50 val. ryte. Keliaujame į Baja Russia 2019 – pirmąjį FIA World Cup for Cross Country Bajas etapą.

Iškart prabudus organizmas siunčia signalus, kad ne viskas yra ok. Sloga, kosulys, temperatūros lyg nėr, bet ir nesmagu labai.

Į oro uostą suvažiuojame vienu metu – Benediktas, Arūnas (video operatorius) ir aš. Praeiname patikrinimo procedūras ir viduje sutinkame Dakaro techninių sunkvežimių ir kitos technikos pasiėmimo kryptimi keliaujančius  General Financing Team Pitlane, Agro Rodeo ir Craft Bearings komandų žmones, taip pat ir #iGo2Dakar projekto „galvą“ – M. Plukį. Čia iš vis kosminis sutapimas, nes jo kelionė nesusijusi su nei vienu iš mūsų. Bet visų pirma stotelė ta pati – Ryga.

Benediktui nebeįmanoma ramiai net kavos nusipirkti. Net 5 val. ryto. Gerbėjai drąsiai prašo autografų, nusifotografuoti kartu, o Benediktas neatsako nei vienam iš jų. Tas pats ir Rygoje, po poros valandų. Bandymas nusipirkti kavos baigiasi: „labas rytas, gal galima mano vaikui su Jumis nusifotografuoti?“ „Taip!” 🙂 Gražu!

Toliau skrydis į Helsinkį, kur jau mūsų laukia likusi General Financing Team Pitlane komandos dalis – technikai su varžyboms paruoštu Toyota Hilux ir geriausias logistikos specialistas su itin patogiu ilgoms kelionėms, septynių vietų Toyota Proace Verso. Ten pirmą kart pasimatome ir su naujuoju komandos šturmanu – Bartek Boba. Susėdame ir prasideda likusi dalis kelionės į Kareliją, kuri iš viso užtruko apie 16-17 valandų. Rusijos sieną kirtome be jokių nesklandumų nepaisant to, kad tai užtruko apie dvi valandas. Organizatoriai čia padarė tikrai didelį darbą suderindami sklandų visų tarnybų darbą ir visi patikrinimai vyko labai paviršutiniškai. Patikėkite – iš savo patirties žinau, kad dvi valandos keliaujant su dviem daiktų pilnais mikroautobusais ir sportiniu automobiliu priekaboje – tikrai labai geras rezultatas!

Sveikata pakeliui sako, kad kelio atgal nebėra ir, galų gale, po poros metų pertraukos aš ir vėl sirgsiu. Benediktas, turbūt neapsikentęs visų mano skleidžiamų garsų, „išrašo“ granulių, kurias čia pat suvartoju. Ačiū dar kart!

Prieš pasiekdami viešbutį  aplankome serviso parką, apžiūrime, kad ryte nebūtų jokių siurprizų ir važiuojame vakarieniauti.

Pirma varžybų diena

Rytas, kaip ir visi kiti rytai po šio, prasideda anksti arba labai anksti. Viešbutis jaukus, tačiau pusryčius duoda tik nuo 8 val. ryto, o tuo metu jau reikia būti administracinėje komisijoje, todėl mūsų laukia paruošti „pusryčių daviniai“. Mano draugai jau žino, kad pusryčius pavalgyti aš mėgstu. O ypač, kai žinau, kad prieš akis diena gryname šaltame ore, su daug judėjimo ir mažai galimybių pavalgyti dienos metu. Tai vienam žmogui skirtas davinys man buvo.. per mažas!

Administracinėje komisijoje viskas sklandžiai. Kol Benediktas su Barteku tvarkosi savo dokumentus pirmame administracinio pastato aukšte aš kylu į antrą ir iki galo sutvarkau akreditacinius klausimus – parašai, saugumo instruktažas ir skiriamieji ženklai bei spec. liemenės jau mano rankose. Keliaujame į techninę komisiją. O čia jau situacija kiek liūdnesnė. Pirmieji atvykę dalyviai nebuvo susitvarkę visų dokumentų, todėl visų kitų patikros labai vėlavo. Tačiau oras geras, kiek vėsoka, bet saulės spinduliai džiugino labai.

Po techninės komisijos – serviso parkas, kuriame pakeičiamos „gatvinės“ padangos į tas, kurios skirtos važiuoti greičio ruože, pildomas kuro bakas ir automobilis važiuoja laukti starto uždarame parke.

Tuo metu mes su Arūnu (primenu – jo visi esminiai video iš šių lenktynių ir Benedikto Vanago Youtube kanale) ir Egidijum (jis užsiėmė mūsų logistika) lekiame į trasą, kurioje bus prologas. Pirmasis greičio ruožas, kurio ilgis viso labo 19 km. Bėgame trasa nuo finišo, ieškome įdomesnės vietos, tačiau viskas ką randame – šiek tiek vingiuotas kelias su dideliais sniego kalnais aplink. Ko jau ko, bet sniego ten netrūko. Jeigu lipdamas iš kelio nesutrypi paviršiaus, ant kurio stovėsi – prasmengi iki klyno. Jeigu klynas būtų auščiau – smigtum giliau 🙂 Galima buvo bėgti ir toliau, tačiau visada suvoki, kad reikės grįžti ir tą daryti reikės operatyviai. Įsitaisome, sulaukiame komandos ekipažo ir lekiame atgal. Privalome spėti pasiekti vietą, kurioje vyks spaudos konferencija, po kurios seks startinės eilės pasirinkimas pirmiems dešimčiai dalyvių (pagal prologo rezultatus), oficialus varžybų atidarymas ir starto podiumas.

Baja Russia 2019 prologe Benediktas su Barteku treti, varžybos atidarytos, važiuojame į viešbutį susidaryti sekančios dienos plano, pavalgyti ir ilsėtis.

Antra varžybų diena

Rytas ankstyvas, tačiau su privalumais – normalūs ankstyvi viešbučio pusryčiai su normaliu pasirinkimu skanaus maisto. Ypač skanios čia košės. Nežinau kaip jie jas daro, iš ko, su kuo, tačiau košės – WOW. Avižinė, ryžių ir net nežinau, gal sorų košė. Visos wow J ok, užteks ėst, judam toliau, bet šis rytas jau fainas 😀

Šią dieną – du greičio ruožai. Vienas apie 100 km, kitas, berods, apie 170 km ilgio. Vėl ilgi bėgimai trasose ieškant tos geriausios vietos, tačiau tą vieta rasti nėra taip paprasta. Visada atrodo, kad va dar šiek tiek paėjus jau bus kažkas. Bet paeini ir matai, kad vėl nieko. Tada atsiranda dilema – grįžti ten, kur buvo lyg kažkas pusėtino, ar judėti toliau. Judėdamas toliau ir vėl privalai nepamiršti, kad reikės grįžti ir grįžti greit. Labai džiaugiuosi, kad dviračio mynimas pernai ir bėgiojimas šiais metais jau davė rezultatų – kiek reikia, tiek ir bėgi 🙂

Startas, finišas, startas, finišas ir vėl serviso procedūros, uždaras parkas, kelionė viešbučio link ir planas bei poilsis prieš sekančią dieną. Komandos rezultatas labai pozityvus – po dienos ir vėl treti bendroje įskaitoje.

Sekmadienis, paskutinė Baja Russia diena

Paskutinė Baja Russia 2019 diena pasitiko rimtu vėju. Kartais jis susilpnėdavo, kartais pakildavo toks, kad ir eiti sunku būdavo. Nuo ryto galvojau, kad tokio ilgio trasoje tikrai gali būt vietų, kur vėjas gali įsijausti. Vėl geriausių vietų ieškojimai, fotografavimas, nuotraukų persiuntimas komandai.

Pirmame šios dienos greičio ruože nebefinišavo ekipažas iš Čekijos. Nors labai nemėgstu džiaugtis kitų nesėkme, tačiau tai buvo geras ženklas komandai. Čekai buvo pagrindiniai konkurentai kovoje dėl trečios vietos ir skyrė juos nuo mūsų komandos viso labo apie 40 sekundžių. Priekyje esantys varžovai buvo savo „namų kieme“ ir pavyti juos ten buvo faktiškai neįmanoma. Rusų ekipažas – vietiniai ir vieni iš organizatorių. Suomių ekipažas – būtent tame regione jau daugelį metų kerta mišką, valo kelius ir užsiima kitais darbais. Abu puikiai žino vietas, kelius ir pan.

Laukiu prie finišo Benedikto su Barteku ir girdžiu teisėjų pokalbį apie tai, kad trasoje kažkokia problema. Pasiteirauju apie ką jie kalba, tačiau, kaip įprasta tuose kraštuose, visa informacija specialiai ar netyčia bandoma slėpti:

  • Kas vyksta? Klausiu teisėjos.
  • Trasoje nestandartinė situacija, ieškomas sprendimas
  • Dalyviai nepravažiuoja?
  • Nepravažiuoja.
  • Avarija ar medis nulūžo?
  • Trasoje nestandartinė situacija, visus sprendimus priims teisėjai.
  • Bet ten avarijos nėra?
  • Labiausiai tikėtina, kad ne avarija
  • Medis nulūžo?
  • Aš neįgaliota apie tai kalbėti.

Tuo metu prie finišo pasirodo kitus ekipažus palaikantys žmonės, kurie visiškai ramiai kalba apie tai, kad apie 90 km iki finišo kelią užkirto medis, jokios avarijos nėra, visi laukia, kol tai bus išspręsta. Kol kalbamės – į finišą vienas po kito grįžta pirmieji du ekipažai – Rusai su MINI ir Suomiai, varžybų laimėtojai. Medis krito tiesiai po jų pravažiavimo.

Kadangi ties medžiu varžybos nutraukiamos ir visiems likusiems už medžio dalyviams skiriamas vienodas trasos įveikimo laikas – finalinėje lentelėje niekas nepasikeičia. Čia jau tampa galutinai aišku, kad Benedikto Vanago bei Bartek Boba ekipažas Baja Russia 2019 užtikrintai užima trečią vieta. Ekipažai gražia vorele grįžta į finišą ir mes kartu su jais lekiame į finišo podiumą, kuriame dalyviai pakviečiami į sceną, jiems įteikiami medaliai. O visa tai vyksta apie 13 val., todėl tiesiai po podiumo grįžtame į viešbutį pailsėti, persirengti ir laukti apdovanojimų ceremonijos. Ji prasideda tik 18:00 val. spaudos konferencija, o visa oficialioji dalis – nuo 19:00. Į apdovanojimus važiuojame pasiruošę keliauti atgal į Lietuvą. Su visais daiktais, pilnais ekipažais ir t.t.

Keliaujam namo

Po 15 val. trukusios dienos, per kurią sugebėjau padaryti apie 30 000 žingsnių iš kurių apie 30 proc. bėgant – apie 21 val. išjudame į Lietuvos pusę. Ir čia prasideda viena ilgiausių mano kelionių gyvenime (kuri viso truko dar apie 21 valandą). Rusijos sienos prognozuoti negalima, todėl ir laiko planuoti normaliai nepavyks, čia jau aišku. Lėktuvo bilietai nupirkti 14-ai val. iš Helsinkio. Iki Helsinkio apie 6 val. kelio, tačiau pakeliui yra siena. O čia galima užtrukti nuo-iki. Ir to paskaičiuoti ir suplanuoti niekaip nepavyks. Apmaudu (na, čia reiktų sakyti džiugu, iš ties), tačiau sienoje užtrukome tik valandą laiko ir mūsų kelionė iki Helsinkio oro uosto baigėsi 3 val. nakties.

5 ryto pradėjus darbą SAS „langeliui“ išsiaiškinom, kad bilieto laiko pasikeisti negalima, o pirkti naujus bilietus (neturint galimybės grąžinti turimų) – finansiškai visiškai neišmintinga. Su video operatorium Arūnu susiradom patogiausią kampelį visame Helsinkio oro uoste ir prasidėjo gyvenimas tarp žiūrėjimo į ekraną, kavos ir gilaus miego kelis kart po 15-20 minučių. Net oro uosto darbuotojų buvome pažadinti su gana griežta pastaba: „čia miegoti negalima“. Atrodėm kaip žmonės be pastovios gyvenamosios vietos? Turbūt. Aš tai tikrai 🙂

Apie sveikatą tomis dienomis, kai reikėjo bėgti sniegais ieškant geriausios įmanomos fotografavimo vietos, galvoti nebuvo laiko, o viskam pasibaigus ir ji jau klausimų nebekėlė 🙂 Ir jeigu skrydžiai į priekį buvo skaudūs (realiai nuo užgulimo skaudėjo ir dešinę ausį ir pusę galvos), tai atgal parskridau jau visiškai ramiai. O dar ir saulėlydis nuostabus virš Vilniaus pasitiko!

Daugiau nuotraukų iš šio nuotykio galite rasti Benedikto Vanago Instagram’e

Ačiū skaičiusiems, o aš ramiai laukiu kitų kelionių 🙂