fbpx

2018 metų mynimų TOP3

Kernavės piliakalniai ir kelionės dviračiu Giedrius Matulaitis matulaitis.lt

2018 metais dviračiu numyniau 5 000 km, lygiai, paskutinius išstenėjau vos vos, kad tik pasiekti apvalų skaičių. Vos stenėjau ne tik aš, bet ir dviratis – klibančia priekine stebule, traškančiais centriniais guoliais, nesijunginėjančiomis pavaromis ir dar kitais erzinančiais dalykais. Bet iš esmės, kad ir kaip tai atrodytų – tai tik skaičius. Visa esmė – kaip tie kilometrai surinkti, kiek pamatyta, ko patirta ir t.t.


Praeitais metais įsimintinų kelionių buvo daug. Viena jų, turbūt, įstrigs labai ilgam, nors nebuvo nei ilgiausia, nei daugiausia ištvermės pareikalavusi, nei keliais naujais, bet su pusiau netyčiniu labai skanaus alaus pristatymu tiesiai į pusiaukelę ir vyko tai rugsėjo pabaigoje.

Dar viena įsimintina kelionė buvo su Romka iš Kauno į Varėnos rajoną, kur turėjome visko – daugiau nei 130 km kelio įvairiais paviršiais iš kurių asfalto buvo gal 60 km, vėjo į veidą, pradurtą padangą, skanius pietus Alytuje su vietinio bravoro virtu gaiviuoju gėrimu, pievų, žvyro ir net šviežiai patreštų laukų, pro kuriuos važiuojant tokioje kaitroje realiai vimdė 😀

Bet labiausiai išskirtinės buvo trys. Taigi – 2018 metų TOP-3 😀

3 VIETA

Trakiškiai – Druskininkai – Merkinė – Senoji Varėna – Trakiškiai. Rugsėjo 6 d., 125 km. Atostogavau vienas kaime ir nusprendžiau visą dieną praleisti ant dviračio. Prisipūčiau padangas iki kokių 2,8 atmosferų (įprastai būna apie 2-2,2) ir puoliau mint. Vien asfaltas, mažai kalnų, palankus vėjas, tiek, kiek jis gali būti palankus važiuojant visomis kryptimis vienoje kelionėje. 

Pirmi 50 km iki Druskininkų buvo rekordiniai man pačiam ir pagerinti skaičių nepavyko iki šiol. Palikau tai kitiems metams. Labai norėjau kavos, vadinasi. Įprastai, geru ritmu, pailsėjus, 50 km važiuojasi apie dvi valandas ir dar kažkiek minučių. Šįkart atstumas buvo įveiktas per 1:43 vidutiniu 29,25 km/h greičiu. Wow. Valanda poilsio pas draugus CAFFEINE Druskininkuose ir judu toliau.

Pietūs suplanuoti Merkinėje. „Šilo kopoje“. Fantastinė vieta. Net keista, kad toks namų restoranas rado sau vietą tokioje vietoje. Labai jaukus ir skanus laikas buvo ten. Ilgiausių metų Jums! (jeigu skaitysit, aišku)

Vakarojau jau Senojoje Varėnoje,  o ilsėjausi Trakiškiuose. 125 km sumoje, vidutinis greitis 25,7 km/h. Gerai „sukosi koja“.

2 VIETA

Vilnius – Trakiškiai. Rugpjūčio 24 d., 104 km. Pabaigiau darbus ofise, persirengiau į „pampersus“, sėdau ant dviračio ir apie 17:00 išmyniau. Orų prognozė nieko gero nežadėjo, bet kad viskas bus taip gražu – net netikėjau.

Išminant buvo +30 laipsnių pavėsyje, pakeliui temperatūra krito, bet drėgmės ore pojūtis visada buvo labai stiprus. Nuo pusiaukelės žiūrint į priekį VISUR mačiau tamsiai mėlynus ir violetinius audros debesis. Žiūri į priekį ir matai, kad tiesiog išvengti viso to nepavyks. Niekaip. Žaibuoja pastoviai ir visame debesų masyve. Čia kairėj, čia dešinėj, čia per centrą ir su mažais laiko tarpais. Griaustinio nesigirdi – reiškia visa esmė dar toli. Dar nepasiekus Varėnos (iki tikslo dar apie 30-40 km) prasidėjo lietus, o prie Varėnos prasidėjo visa liūtis.

Tokia liūtis, kad kelio nesimatė, matėsi tik dviračio žibinto apšviesti lietaus lašai ir viskas. O žaibai jau buvo per visą dangų, tiesiai virš manęs, griaustinis buvo kurtinantis ir aš mindamas balsu žviegiau “WOOOOOW” iš viso to fainumo, kuris darėsi aplink! iš tiesų man labai patinka tokios audros.

TVažiavau su neperlyjama liemene, kurios užtrauktukai laminuoti, ant viršaus užsidėjęs dar ploną striukę, todėl buvau visiškai ramus dėl telefono, ramiai gulinčio galinėje kišenėje. Pasiekęs tikslą supratau, kad kišenė iš tiesų nepraleidžia vandens. Į išorę. Nes viduje jo buvo kokie 5 cm ir telefonas jame tiesiog skendo. Keliu aukštyn nykščius Huawei vandens atsparumui!

Šiame mynime ir gimė frazė: „jeigu galiu įveikti šitą – galiu bet ką“, kurią šiemet teko pakartot ne kartą. Ypac per patį paskutinį žieminį mynimą 😀

1 VIETA

Kaunas – Vilnius su Edga ir Romka. Liepos 29 d., 144 km. Tai buvo, turbūt, karščiausia vasaros diena, kai oro temperatūra siekė arba ir perlipo 35 laipsnių ribą pavėsyje, dirvožemis buvo įkaitęs iki 50-55 laipsnių, o vandens temperatūra upėse persirito per 25 laipsnius.

Startavom ryte, jau buvo karšta. Pasipildėm vandens atsargas, dar papildomai atsigėrėm visokių limonadų su vitaminais, nusipirkom geliukų silpnumo akimirkoms įveikti, šokoladukų ir pajudėjom link Jonavos.

Romka palydėjo iki Šveicarijos kaimo ir pasuko atgal, o toliau visą kelią įveikėm su Edga dviese. Paklaidžiojom po Ruklos karinį poligoną, pas kareivius pailsėjom ir pasipildę vandens atsargas numynėm link vienintelio vien upės tėkme varomo Čiobiškio kelto per Nerį.

Jame dar vienas sustojimas ir poilsis. Ir jau minti darėsi sunku. Sekanti stotelė – Kernavė. Kernavėje jau buvo 100 km ir jau motyvacija sake: „ateee Matulaiti“. Galvojau stabdyti viską ties ten. BET. Bet vištienos kepsnys, pora stiklų šalto gėrimo, Edgos motyvacinis influencinis darbas ir mes numynėm toliau. Likę kilometrai jau nebebuvo tokie sunkūs, tik visose įkalnėse labai atsilikdavau nuo Edgos. Na, fizinis pasiruošimas irgi skirtingas.

Mano skaičiavimais išgėrėm ne maziau nei 9-10 litrų skysčių ir šiaip viskas buvo gerai. Šitą važiavimą tikrai reikės kartoti ir 2019-ais. Labai geri prisiminimai!

Jeigu praleidot pirmą įrašą – jis čia

Dviratis

Dviratis ir šypsena fone

Kodėl būtent dviratis? Neturiu čia visiškai raiškaus paaiškinimo kodėl. Bet galiu garsiai pasvarstyti, gal čia ir atsiras atsakymas. Bet apie viską iš pradžių. O ir užrašyt dalykus norisi, kad atmintyje liktų vietos kitiems geriems momentams.


Vaikystėje buvo daug važiuota dviračiais – tiek tėvų, tiek senelių, draugų. Labai aiškiai prisimenu, kaip koją perkišęs per rėmą bandžiau suvaldyti tėčio “MIHCK” dviratį, o be rankų važiuot mokėjau tik su kaimyno “Ereliuku”. Paauglystėje irgi nemažai myniau, jau tada su savo beveik asmeniniu (dalindavomės su broliu) “kalnų dviračiu” (Alpina 26″ ratais ir trimis milijonais pavarų), kuris, beje, gyvas iki šių dienų. Bet visada apsiribodavau kiemu ar gatve. O kartais ir į “kalnus” išvažiuodavau, neveltui mano gatvė Kaune vadinosi Kalnų. Trumpi, greiti, kartais linksmi, kartais skaudūs paaugliški pasivažinėjimai.

Rašau ir vis išlenda nauji vaizdiniai apie tai, kaip mindamas “MOTOVELO” (Desna atitikmuo) bandau kilstelėti priekinį ratą, vairas lieka rankose, stabdau, krentu krūtine ant vairo strypo. Brolis meistravo kažką. Aiškiai prisimenu, kaip su tėčio “MIHCK” irgi kilstelt ratą bandžiau ir jis išvažiavo vienas sau tolyn. Haha vėl brolis kažką meistravo.

Tada sekė labai ilgas periodas be jokio aktyvesnio sporto. Jokio. Akies operacija kažkiek apribojo, bronchinė astma, fotografavimui daug laiko skirdavau, šeimos reikalai, vaikų poreikiai. Atrodė – dviračiui vietos tikrai niekaip nėra. O ir finansiškai jis neatrodė, kaip labai lengvai įveikiamas pirkinys.
Toks ilgas periodas be sporto padarė taip, kad sirgti buvo normalu, ypač sirgti pūline angina. Tai tapo taip įprasta, kad vaistais jau būdavo pasirūpinama iš anksto, o ir paties susirgimo kelias buvo visiškai aiškus. Pajudi kažkiek, sukaisti, atsigeri šalto vandens, na ir va – tiek ir tereikėjo.

Tuo metu geras draugas Edgaras jau aktyviai mynė dviratį, tuo džiaugėsi, o taip pat ir pabandyt davė. Patiko. Nustebau, kad toks didelis dviratis gali sverti tiek mažai.

Tuo pačiu pradėjau šiek tiek minti Vilniaus miesto oranžinius dviračius (į darbą ir atgal).


2017 metų birželio viduryje, sirgdamas gal plaučių, gal ausų uždegimu, gal ir vėl ta pačia angina, grįžęs iš gydytojos negriuvau tiesiai į lovą. Nuejau į kaimynystėje šviežiai atsidariusią sportui skirtų prekių parduotuvę ir paklausiau savęs – o kada gi dar, jeigu ne dabar? Būtent DABAR.
Ilgas rinkimosi procesas, nes biudžetas ne optimistinis, keturių skirtingų dviračių bandymai, spalvos testas “patinka nepatinka”, kelios žinutės su nuotraukomis draugams, labai geras pardavėjas.. ir namo keliauju išleidęs 1,5 karto daugiau, nei numatęs, sirgdamas, su laaaaabai plačia šypsena veide ir labai dideliu pasididžiavimo jausmu. Nežinau iš kur tas jausmas toks, bet, matyt, jau būtinai reikėjo ką nors nusipirkti.

Pirkdamas dar motyvavau save, kad tai tik vienkartinė išlaida amžinam asmeniniam sporto klubui… Klydau! Bet apie išlaidas galima bus kituose įrašuose papasakoti.

View this post on Instagram

Garage @ #matulaitislt

A post shared by matulaitis.lt (@matulaitis.lt) on

Parėjau namo, parsivedžiau dviratį, pasistačiau kambario viduryje, dar kart visą apžiūrėjau meilės pilnomis akimis: kiekvieną detalę, padangas, pedalus. Viskas atrodėl TAIP gražu! Bet namuose neužsibuvau. Ir, nežiūrint į tai, kad vis dar sirgau – apsirengiau kažkokius rūbus ir išmyniau. Įsijungiau Endomondo, Žvėryne nusileidau prie upės, nuvažiavau iki Šilo tilto, grįžau atgal ir nustebau pamatęs, kad taip lengvai susirinko 10 km. 10 km? Sergant? Wow.

Ir tuo metu adata įsmigo labai giliai. Kilometrų skaičius augo, valandų skaičius ant dviračio taip pat, 100 km nebeatrodė, kaip neįveikiamas atstumas, bet apie viską po truputį.

Sveikata – nustojau sirgti. Gal per drąsu taip kalbėti, gal ir į medį pabelsti reiktų, bet iš ties ligos nebekamuoja. Elementari sloga nebeužsibūna, jeigu iš vis atsiranda, o apie kažką rimtesnio iš vis nekalbu. Astma apie save irgi nebeprimena. Aš vis dar turiu naudoti inhaliatorius, bet dozės jau net nebe kasdienės.

Kūno svoris ir apimtys – ilgą laiką svoris laikėsi vienoje vietoje, tačiau marškiniai tapo per dideli, kelnės per plačios, kol galų gale ėmė kristi ir svoris. Nekeičiant jokių mitybos įpročių. Ir svorio kritimas nebuvo joks tikslas. Buvo labai smagu leisti laiką ant dviračio, minti, rinkti kilometrus, atrasti vietas, matyti dalykus. Svorio kritimas – tai kaip geras “priedas prie” buvo.

Kantrybė – neįtikėtina kaip dviratis išmoko palaukti, pakentėti, padirbėti su savim ir dar šiek tiek palaukti. Ir tai pritaikoma daugelyje gyvenimo situacijų.

Atsparumas šalčiui – jeigu seniau reikėdavo megztinio, šaliko, šiltos striukės, tai dabar šalikas tapo nebenešojamas, megztiniai nešiojami retai ir apskritai kūno reakcija į šaltį tapo visiškai kitokia. Dingo karštas vanduo? Nieko tokio, tiks ir šaltas. Išsimaudyt Jūroje žiemą? Ok, darom!

Labai daug dalykų pasikeitė mano savijautoje pradėjus rinkti kilometrus. Ir tai ne nuobodu, kaip kai kuriems atrodo, tai iš ties atneša daug įdomaus. Daug naujo atrandi ir pamatai, tiek savam mieste, tiek užmiestyje. Įlendi į tokias vietas, pro kurias automobiliu važiuodamas net galvos į tą pusę nepasuki. Sutinki naujų žmonių, atsiranda naujų temų. O ir savo psichologinių galimybių įveikimo džiaugsmas – jis sunkiai apsakomas. Tad siūlau pabandyt 🙂

Pirmam įrašui tiek. Nežadu rašyti dažnai, bet ir sustoti nenoriu.

Iki sekančio!

matulaitis.lt dabar - KAIP GERAI

Video turinio kūrimas ir foto projektai verslui: verslo portretai, įvaizdinės fotosesijos, renginių fotografavimas.

www.kaipgerai.lt