Joninės Vinetu kaime

Indėnas Vinetu kaime fotografas Giedrius Matulaitis
Festivalis Kokopelli 2019

“AHOY! Broliai ir seserys!”, kaip pasakytų Vinetu kaimo lietuviškieji indėnai. Nuo šiandien, kai pradedu rašyt šį tekstą, dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Ir tai nei gerai, nei blogai, tiesiog toks gamtos ciklas, o mes to ciklo kitimą sutinkame ir pažymime kiekvienas savaip. Ir man šie metai ypatingi. Be daugelio kitų pasikeitimų, galų gale atradau ir atšvenčiau Jonines. Kartu su sau brangiais ir visiškai nepažystamais žmonėmis, kurie ten buvo tokie savi ir artimi! Joninės Vinetu kaime buvo viena geriausių mano patirčių 2019-aisiais metais.

“Važiuojam Joninių sutikti Vinetu kaime, kartu su vaikais?“ – važiuojam! Ir tik po to man kilo klausimai: kur? Kas tai? Kas ten bus? O buvo ten visko daug. Užsiėmimai savęs pažinimui, kolektyviniai užsiėmimai praplečiantys tavo asmeninę komforto zoną, šaudymas iš lanko, vainikų pynimai, sapnų gaudyklių gamyba, būgnų ratas, koncertai, pirties ritualai, daug įvairaus bendravimo, nakvynė indėniškame tipyje viduje degant laužui kartu su tau nepažįstamais, kurie, renginiui artėjant link pabaigos, tampa lyg tavo šeima. Toks buvo mūsų Kokopelli festivalis 2019.

Ar esat bėgę per karštas žarijas? Po šio savaitgalio galiu drąsiai teigti, kad aš esu. Ir ne šiaip bėgęs, o bėgiojęs tiek kartų, kiek tik norėjau! Visiškai fantastinis jausmas! Ar sunku, ar baisu? Jeigu viduje dega raudonas šviesoforo signalas ir sako „tu negali“ – tada taip, turėtų būt baisu. Gal net ir neįmanoma. Bet kai nuo pat pradžių tik ir lauki, kol laužas baigs degti ir galėsi padaryti būtent tai – jokios baimės nebelieka – yra tik noras ir laukimas, o tada jau tiesiog bėgi, apsuki ratą aplink laužą ir vėl bėgi.

Po viso šito gero – naktinės maudynės mėnulio ir sidabriškųjų debesų nušviestoje upėje.

Visiškai kosminė patirtis gamtoje. Linkiu tai patirti kiekvienam!

Joninės Vinetu kaime – tai dar vienas fotografuotas renginys mano renginių sąskaitoje. Žmonių susirinko daug. Kiek – nepasakysiu, bet tikrai daug ir visų nusiteikimas judėjo ta pačia kryptimi. Dėl to ir fotografuoti šį renginį iš kart buvo lengva. Nei blogų emocijų, nėra slėpimosi nuo objektyvo – tik atviros ir plačios šypsenos!

Daugiau nuotraukų – mano puslapyje Facebook – matulaitis.lt. O susisiekti su manim dėl užsakymų ar asmeninės fotosesijos galima KONTAKTŲ skiltyje.

Vinetu kaimas fotografas Giedrius Matulaitis

Autosporto renginių fotografas pataria: kaip uždirbti ir išlikti gyvam

Drift close call Giedrius Matulaitis

Straipsnis publikuotas delfi.lt

Šiek tiek apie pasikeitimus

Aš – ilgametis autosporto renginių fotografas, ir mano pažintis su autosporto renginių fotografija prasidėjo jau prieš daugiau nei 10 metų. Pradėjęs nuo mėgėjiškų slalomų fotografavimo vėliau dirbau tokiuose renginiuose kaip “FIA World Rallycross Championship”, “FIM Motocross of Nations”. Buvau daugelio kitų renginių fotografas.

Per tuos 10 metų lietuviškuose renginiuose pasikeitė viskas. Arba beveik viskas. Pasiruošimo ir technikos lygis užaugo, organizatoriai renginius daro vis patrauklesnius žiūrovams, o ir pastarieji pradėjo suprasti, už ką mokami pinigai įsigyjant renginio bilietą. Saugumo lygis paaugo. Rėmėjai suprato ko ir už ką reikalauti, o organizatoriai išmoko komunikuoti ir nuo to laimi visi.

Renginiuose atsirado daugiau veiklų žiūrovams, pramogų, kokybiškos muzikos ir, kas yra labai svarbu man pačiam – kokybiško maisto! Taip, šiuo klausimu pasikeitimai vieni didesnių. Jeigu pries 10 metų neįsivaizduodavome renginio be „troškintų kopūstų su dešrelėmis“ ir „žirnių su spirgučiais“, kurie visą dieną trokšdavo tose pačiose keptuvėse (ir pusiau laimingi būdavo tie, kurie valgydavo vieni pirmųjų) tai dabar pasirinkimas pats įvairiausias. Ir tik organizatoriaus sprendimas nulemia, ką valgysime jo renginio metu.

Pasikeitus viskam, pasikeitė ir reikalavimai saugumui, renginių fotografams ir jų kuriamam produktui.

Saugumas

Jeigu seniau dar būdavo galima apsivilkti ryškiaspalvę liemenę ir drąsiai eiti į trasą be jokių akreditacijų, saugos instruktažų ir t.t. tai dabar tokių renginių arba liko labai mažai, arba man tiesiog pavyksta jų išvengti. Sveikatos draudimas tapo privalomu daugumoje jų, saugos instruktažas tapo privalomu ir visiškai suprantamu, o patekti į trasą be organizatoriaus leidimo šiais laikais darosi vis sunkiau. Ir deja, tai vis dar nėra neįmanoma. Nuoširdžiai rekomenduoju vengti tokių renginių, kurių metu yra parduodami bilietai, o į trasą galima patekti labai paprastai.

Bandant apeiti taisykles ir patekti į trasą negavus akreditacijos (arba kai jos visai nereikia), rizikuoja visi. Ir pats renginių fotografas, ir renginio reputacijai kyla rizika, o apie organizatoriaus atsakomybę šiuo atveju nereikia net pradėti diskutuoti. Ir pabandykit atsakyt sau į klausimą – ar tikrai to reikia? Ar tikrai patekimas arčiau važiuojančio automobilio vertas tokios rizikos? Labai gerų kadrų galima padaryti ir iš žiūrovams skirtų vietų.

Akreditacijos

Kuo akreditacija pakeičia visą situaciją? Nežiūrint į tai, kad ji, dažniausiai, suteikia leidimą pateikti į trasą (ne visais atvejais). Situaciją ji pakeičia tuo, kad prieš pasirašydamas po saugos taisyklėmis jas perskaitai , su jomis sutinki ir pasirašai įsipareigodamas jų laikytis. Tai kiek supaprastina visus tolimesnius klausimus atsitikus nelaimei. Todėl būtinai registruokitės kiekvienam renginiui kaip fotografai, susipažinkite su organizatoriaus parengtomis saugumo taisyklėmis ir jų laikykitės. Tai svarbu visiem! O ir nepamirškit sveikatos draudimo. Pirkdami jį visada paminėkite, kad dalyvausite automobilių sporte. Nuo to kiek ūgteli kaina, tačiau tikrai žinai, kad draudimas galios ir patyrus įvykį lenktynių trasoje.

Taisyklės

Kalbant apie taisykles – jos ypatingai griežtos, kai tenka dirbti renginiuose, kuriuos gyvai transliuoja pasaulinės televizijos. Atsiranda ne tik labai apibrėžtos vietos, iš kur galima dirbti, bet ir migravimo tarp tų vietų planai bei konkretūs laikai.

Diskusijose apie saugumą dauguma galvoja tik apie avarijas. Bet yra daug daugiau galimų numatyti ir neįsivaizduojamų rizikų. Nepamirškit, kad tai techninė sporto šaka ir lūžus detalei automobilio kryptis gali greitai pasikeisti. Taip pat ir akmuo „išspjautas“ iš po rato labai skausmingai kontaktuoja su žmogaus kūnu, nesvarbu į kur pataikytų.  

Renginio nuotraukos. Atraskit savo aukso viduriuką.

Ilgą laiką buvo įprasta, kad automobilių renginiuose reikia fotografuoti automobilius. Na nes: „Seniuk, gi ne žmonių lenktynės čia, o automobilių“. Ir tada žiūri po renginio į 200 nuotraukų albumą, kuriame vis kitu kampu užfiksuotas vis kitas automobilis, next… next… nejučia nusižiovauji. Bet tai jau senokai nebe tiesa. Visą renginio emociją ir nuotaiką kuria žmonės. Todėl nepamirškit labai proporcingai paskirstyti savo dėmesį tarp automobilių ir žiūrovų, lenktynininkų, aptarnaujančio personalo, teisėjų. Šypsenos, nuostaba, šilti pokalbiai, gestai, viskas kuria savą istoriją. Ir savo nuotraukomis jūs ją galite parodyti. Kalbant apie proporcijas – nepasakysiu taisyklės, kiek procentų ir ko turi būti. Tai labai priklauso ir nuo paties renginio, žiūrovų skaičiaus, automobilių lygio ir t.t. Atraskit savo aukso viduriuką.

Greitis ir rėmėjai

Kiekvienas autosporto renginių fotografas turi nuotraukas pateikti greitai arba labai. Seniau organizatoriai laukdavo net 5 dienas, kol jiems bus paruoštas nuotraukų albumas. Dabar įvykęs įvykis trasoje aprašomas ir iliustruojamas spaudoje iš karto. Todėl greitis čia ypač svarbus. Žiūrovai su telefonais visada bus greitesni, todėl čia dar reikia nepamiršti ir kokybės. Reikia daryti ir kokybiškai ir greitai. Labai greitai.

Organizatoriui visada labai svarbu, kad nuotraukose matytųsi jo renginio rėmėjai. Taip, reklama kartais užknisa, tačiau supratimas, kad be rėmėjų organizatorius nepadarys tokios kokybės renginio, kuriame tu norėtum fotografuoti, padeda šiek tiek objektyviau pažiūrėti į šį momentą. Taip, tai iš ties labai svarbu. Visada į tai atkreipkite dėmesį.

Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie fotoaparato nustatymus ir kitas subtilybes. Svarbiausia, kad nuotraukos patiktų Jums, Jūsų žiūrovui ir užsakovui, kuris už tai moka pinigus. Ir dar kartą primenu rėmėjus ir emocijas.

Už kiek fotografuoti?

Visi dirbam laisvoje rinkoje, todėl fotografavimo kaina yra tik fotografo ir organizatoriaus susitarimo reikalas. Jeigu abiems sąlygos tinka – reiškia abi pusės laimingos. Jeigu kažkuri pusė nelaiminga – reikia ieškoti sprendimų. Mano asmenine nuomone svarbiausia, kad ta kaina apskritai būtų. Nemokamai fotografuokite sau, savo šeimos nariams, kurkite socialinius projektus. Beje, yra labai geru ir socialiniu pagrindu organizuojamų automobilių sporto pavyzdžių Lietuvoje! Ir pabaigai apibendrinimas: emocijos, kokybė, greitis, draudimas, organizatoriaus taisyklės ir nepamirškit svarbiausio – automobilių sportas iš tiesų labai pavojingas gyvybei!

DRIFTAS BALTARUSIJOJE: kas lieka už kadro ir lietuvių rezultatai.

Pirmas etapas, lietuvių rezultatai ir visa informacija: #parimachdrift #driftpinsk19

Kelionėje į Baltarusiją yra vienas didelis neišvengiamas minusas. Siena. Tiksliau jos nenuspėjamumas. Negali planuotis kelionės laiko iš anksto, nes viskas ką beplanuosi bus tik „šakėmis ant vandens“ parašyta. Taip, yra pagalbinių priemonių, tokių kaip video transliacija nuo sienos, bet ji rodo situaciją iki įvažiavimo. O kaip bus sienos viduje, tarp sienų ir t.t. – nepamatysi niekaip.

Šį kart važiavom su Mantu. Jeigu reiktų sukonkretint kas jis toks – Mantas Kuzmarskis – tarptautinės kategorijos drifto teisėjas ir senas draugas, kuris iš principo ir atvedė į driftą, pakvietęs fotografuoti Drifter.lt komandos dar tais laikais, kai Timas vairavo Omega. Kadangi važiavom dviese, dviese ir sprendėm: ką darom, kada išvažiuojam, na ir susidėliojom planą, kad per Velykinį savaitgalį geriausia bus važiuoti „iš vakaro“, nes šeštadienį 9:00 ryte jau reikia būti trasoje Pinske, beveik 400 km nuo Vilniaus.

Startavom gerokai po darbų, pasidarę visus dalykus, kurie buvo suplanuoti penktadieniui, pavalgę, nusipirkę paskutinės skanios kavos tame savaitgalyje. Pajudėjom tiesiai link Medininkų. Dažniausiai mano kertama siena, kurioje visa sistema aiškesnė nei aiški. Atvažiuojam 20:35 ir pamatom, kad stovim, turbūt, keturiasdešimti eilėje dar iki Lietuvos posto. O ten – jau irgi pilna mašinų, jų skaičių įvertinti iš toli gana sunku. Greitas sprendimas, apsisukam ir judam kaimo keliais link Šalčininkų. Nes juk visi sako – „ten gerai, ten visada greičiau“. Nu ok – ten dar ir pakeliui. Važiuojam.

Viltis sužiba pamačius viso labo 10-15 mašinų eilę. Bet ir užgęsta pamačius kokiu greičiu ta eilė juda. Trauktis jau nebėra kur, stovim ir laukiam. Baltarusijos muitinę pasiekiam viso labo 00:30, o iš sienos išvažiuojam, turbūt, apie 01:30. Toliau seka sustojimas užsipilt kuro ir paieškos kur nusipirkti kelių mokesčio įrangą. Kelių mokestis ten atskira istorija. Apie 02:00 randam tą kelių mokesčio punktą ir perkam. Kad išleistum pinigus kitos šalies teritorijoje neužtenka nusipirkti lipduko ar tiesiog įvesti V/N į tos šalies duomenų bazę. Turi pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą, įnešti pinigų į „įrenginio sąskaitą“ ir t.t. O vien sutarties pasirašyme mažiausiai 11 parašų.

02:30 formalumai atlikti, judam toliau. Čia jau jokių nesklandumų. Kelių būklė visumoje labai gera, tačiau jų sužymėjimas naktiniam vairavimui nelabai pritaikytas. O ir žvėrių susitikimo galimybės ten didesnės: zuikis vienas vos išnešė sveiką kailį.

Atvykstam į Pinską 5:30, iškart griūnam į lovas ir miegam iki 8:30.

Kaip bebūtų keista – po 24 valandų nemiegojimo gavęs tris valandas miegui aš visą sekančia dieną buvau kaip ant sparnų. Nuotaikos užtaisas rimtas, energijos kiekis wow, visa diena praėjo tobulai. Gal tik “restorano vadovei” nelabai patiko mano gera nuotaika komentuojant / giriant jos maista :)))

Pirma diena, šeštadienis, kaip įprasta Baltarusijoje, būna skirta treniruotėms ir kvalifikacijai be žiūrovų bei dalyvių paradui. Daug pasikartojančių važiavimų, mažai porinių treniruočių, visi šlifuoja trajektorijas, ruošiasi kvalifikacijai. Šį kart kaip niekad daug Lietuvai atstovaujančių ekipažų – gal 6 automobiliai atvyko. O ir dienos pabaigoje lietuvių rezultatai atrodė labai gerai: Laisvūnas 3, Gediminas 4, Vainius 5, Darius 15.

Po kvalifikacijos rezultatų paskelbimo – apie 10 automobilių pajuda į miesto centrą kur juos pasitinka tikrai didelis kiekis žmonių. O kiek dar pakeliui juos filmavo ar fotografavo telefonais – kažkas nerealaus. Reikia pamatyt!


Pirmos dienos vakaras įprastai Pinske skiriamas sumestiniam vakarėliui, kuris vyksta tiesiog dalyvių parkinge. Palapinė, stalai, kolonėlė, du mikrofonai ir visą vakarą vykstantis gyvas pačių dalyvių performansas. O jie, kažkaip, dainuot moka. Plius dar atvyko vienas bičas, kuris kažkokių jų vietinio dainorėlių šou finalistas. Žvaigždė, ne kitaip. Bet ir skamba gerai.

Sekmadienis – varžybų diena. Porinės treniruotės, krūva porinių varžybinių važiavimų. Žiūrovai jau irgi čia. Tik oras nepasigailėjo – vienintelė diena ilgame laikotarpyje, kai lijo, buvo būtent sekmadienis. Šeštadienį oras buvo nuostabus, pirmadienį ir vėl viskas puikiai. O sekmadienį +10 ir lietus. Tiesa lietaus realiai buvo mažiau nei žadėjo prognozės. Lygiai kaip ir mano energijos! Ar čia oras tokią įtaką padarė, ar tiesiog likučius vakar iššvaisčiau, bet buvo sunku – šaltis purtė, karštis pylė, daug jėgų reikėjo tam, kad susikaupti ir padaryti darbą iki galo. Bet viskas pavyko puikiai tomis sąlygomis, kuriomis teko dirbti.

Varžybose lietuvių rezultatai ir vėl džiugino – Gediminas Levickas Nr.1, na o žemiau ten visi kiti.

Kelionė atgal buvo tiek sklandi, kad net ir teksto jai nebeliko. Tiesiog puikiai viskas. Startavom apie 19:00 iš Pinsko, Vilniuje ėjau miegot jau 00:00 val.

Tiesa, pakeliui matėm dvi tokias avarijas, kurios tikrai „pakarpė mano sparnus“ bent 10km/h. Taip ir nesupratom ką reikia daryti, kad taip „pabaigti“. Spėju, kad techninė automobilių ir padangų būklė toje vietoje suvaidino lemiamą vaidmenį.

Ai, dar ir kepurę buvau palikęs Pinske viename automobilyje, kuris visiškai netikėtai atvyko į tą degalinę, kurioje buvom sustoję pailsėti. Susidėliojo viskas savaime taip gerai, kad nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėminga!

Sekantis etapas jau gegužės viduryje, galų gale ir  vėl važiuosim į didelį Mogiliovo oro uostą, kuriame drąsiausi rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda!