Seni įpročiai niekur nedingsta ir aš vis dar, tiesa, kartais, fotografuoju automobilius. Ir keliauju. Šį kart pasiėmę Renault Captur pradėjom pažintį su Žemaitija. Susidėliojome maršrutą, viską susiplanavome ir vieną ankstų gegužės rytą sėdom į mašiną ir iškeliavome. Apie kelionės įspūdžius, apie aplankytas vietas galėsite paskaityti puslapyje “Nu kaip“, o čia galite susipažinti su mano nuomone apie mūsų išbandytą automobilį.
Jaunatviškas, ryškiai oranžinis, gražių linijų Renault Captur traukia akį žiūrint į jį iš išorės – čia galima pagirti Renault dizainerių komandą. Ir tą darau jau ne pirmus metus – man iš ties nauji Renault automobiliai labai gražūs. Ne mažiau akys džiaugiasi ir dairantis automobilio viduje. Dviejų spalvų salonas, led apšvietimas, ryškus ir greit veikiantis centrinis ekranas – viskas nuteikia labai teigiamai.
Patiko ir vairuoti – 130 AG benzininis variklis su 7 laipsnių automatine pavarų dėže veikia puikiai. Tiek automagistralėje, tiek mieste. Galima rinktis iš trijų važiavimo rėžimų, tačiau patirtis sako, kad geriausiai veikia normalusis vidutinis rėžimas esantis tarp Eco ir Sport. Vairas labai patogus, o ir visi jungikliai išdėstyti intuityviai. Ir pravažumas leidžia trumpam išsukti iš asfaltuoto kelio. Tik tą daryt reik atsargiai – vis dėl to Renault Captur turi du, o ne keturis varančiuosius ratus.
Ši kelionė parodė, kad dviem labai aktyviems žmonėms šis automobilis per mažas nebus, tačiau dar vieno ar dviejų bendrakeleivių į kompaniją nepakviesi. Na, nebent daiktų sąskaita. O pastarųjų pas mus šį kart buvo: riedučiai, paplūdimio teniso raketės ir aikštelės komplektas (stulpai, tinklas), foto ir video įranga, asmeniniai daiktai keturioms dienoms ir t.t. Galinę sėdynę paslinkome į priekį taip laimėdami vietos bagažinėje, tačiau paaukodami galimybę gale atsisėsti papildomiems keleiviams. Bet kokiu atveju tai labai gera galimybė ypač keliaujant dviese.
Kartu su mumis keliavo ir mylimiausias mūsų šuo kartu su savo guoliu. Jam vietos ant galinės sėdynės buvo apstu. Tai šiame komplekte tilpome. Bet ir ribas pajautėme.
Labai gerai veikia vairavimo asistentai – adaptyvi kruizo kontrolė, automatinis parkavimas, aklosios zonos persspėjimai.
Kas tikrai paliko įspūdį – liukas. Tiksliau jo tylumas. Atsidaro pusė stogo, tačiau net ir važiuojant 120 km/h greičiu atviro liuko garsas visiškai neerzina. Jo net garsu pavadinti negalima. Gerai padirbėta, Renault!
Ar rekomenduočiau tokį automobilį? Jaunai aktyviai porai ar vienam žmogui – puikus pasirinkimas. Jeigu dažniau reiktų keliauti keturiese ir turint poreikį didesnei bagažinei – labiau pasidomėčiau didesniu SUV’u, tokiu kaip Renault Kadjar ar panašiu.
Daugiau automobilinės tematikos nuotraukų rasite čia. Ir jeigu reikia fotosesijos – kreipkitės! Tiek verslai, tiek privatūs asmenys!
Pernai metų Kovo 11-ai dienai su Monika padarėme projektą, kuriame pakalbinome ir nufotografavome tris riedlentininkus, užsiimančius trimis skirtingomis veiklomis, pasikalbėjome su jais apie tai, kokias pasirinkimo galimybes jiems duoda laisvė ir viską publikavome lrytas.lt portale. Šiais metais taip pat labai nesinorėjo praleisti šios, svarbios mums visiems, datos. Tiesa, nebegalvojau apie fotografavimą nuo pat pradžių. Šį kart pagrindinė idėja buvo – „Kovo 11-osios video projektas“.
O ir proga ne eilinė – lygiai 30 metų, kai ir vėl esame laisvi. Sugalvojau vieną vakarą, kad reikia pakalbinti trisdešimt žmonių, atsitiktinių praeivių gatvėje ir pasikausti Jų „Ką Jums reiškia LAISVĖ?“.
Pradėjau galvoje dėlioti scenarijų. Interviu susifilmuot ir žmones kalbinti galiu ir pats, apsišviest žmones irgi sugalvojau kaip, bet pritrūkau gražių Vilniaus vaizdų iš drono. Parašiau Mantui Vilimui:
Turi?
Turiu daug.
Duosi?
Duosiu. Atvažiuok, atvežk pasiskolintą
mikrofoną, o aš parodysiu ką turiu.
O tai gal susitinkam McD?
OK
Susitikimo metu kompiuteris gulėjo ant stalo, bet realiai mes jo nelabai ir žiūrėjome. Nebuvo tai svarbu. Aš buvau 100 proc. įsitikinęs, kad Mantas turės tikrai gerų vaizdų.
Papasakojau apie idėją, pradėjom ją vystyti, pradėjom
kalbėti apie tai ką dar galėtume prakalbinti ir taip žodis po žodžio tapome
projekto bendraautoriais. Kalbėjome apie tai kaip filmuosime, kada, stebėjome orus,
rinkomės dienas, tinkamas filmavimui. Popieriuje viskas dėliojosi labai
gražiai. Sutarėme, kad savų žmonių nekalbiname, o tai papildomas iššūkis mums,
taip pat nutarėme, kad reikia ir žinomų veidų įtraukti. Nusistatėme
„deadline‘us“ ir pradėjome veikti.
Kovo pradžia: filmavimas
Saulėtą kovo pradžios popietę susitikome Lukiškių aikštėje, Mantas su kamera, aš su atšvaitu ir abu su dideliu noru daryti. Pradėjome. Pirmas pakalbintas žmogus – pirmas teigiamas rezultatas. Pasisakyti nori, nusifilmuoti nebijo. Segame mikrofoną, nufilmuojame, palinkime geros dienos ir, abu išgyvendami euforiją (o wow kaip lengva!) jau renkamės naują „auką“: „Laba diena, galime Jus pakalbinti?“:
Ne
Negalima, ačiū
Skubu į susitikimą
Susitikimas man tuoj pat
Ne, skubu
Apie ką? Apie laisvę? OK! Filmuotis reiks?! Ne, nenoriu, ačiū.
Susidarė įspūdis, kad einantys skersai aikštės – visi skuba
į susitikimą. Tą dieną nufilmavome 12 žmonių. Prakalbinome dar 40-50. Išvedėme
skaičių, kad vienam nufilmuotam žmogui reikia penkių kontaktų. Nėr blogai.
Sutarėme susitikti už poros dienų. Tuo laikotarpiu, kol nevyko filmavimai ir
interviu – vyko kontaktų mezgimas ir filmavimų derinimas su Prezidentais,
žurnalistais, dainininkais ir kitais žinomais žmonėmis.
Antra filmavimo diena
Sekantis susitikimas po poros dienų. Šį kart Žvėryno pusėje prie upės. Turėjome 15-20 minučių filmavimui, pakalbinome 6 žmones, nusifilmavome 1. Ne tobula, bet ir labai neblogai. Tą pačia dieną buvome sutarę dar Benedikto Vanago ir Edmundo Jakilaičio interviu nusifilmuoti kurio žinutė buvo labai stipri:
E. Jakilaitis
“Laisvė yra gyvenimas! Gyvenimo svajonė! Esmių esmė! Tai, kuo viskas prasideda ir kuo viskas baigiasi. Be laisvės nėra nieko: nei svajonių, nei galimybių, nei ateities. Todėl džiaukimės ir švęskime laisvę”
Žurnalistas Edmundas Jakilaitis
Trečia diena ir ketvirta filmavimo diena
Dar vienas filmavimas kitą dieną. Oras saule nelepina, bet lekiam filmuot! Nuotaika gera, o ir pirmas tos dienos susitikimas ją dar labiau pagerina. Sutartu laiku laukiame prie seimo, susitinkame su Ingrida Šimonyte, trumpas pokalbis, filmavimas ir judame į kitą seimo pusę filmuoti N. Oželytės. Pakeliui paskambiname Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkui ir sutariame, kad iškart važiuosime pas jį. Pastarieji interviu labai atviri, paprasti, su daug juoko. Pakeliui dar paskambiname į Greitosios pagalbos stotį, randame ir ten su kuo pasikalbėti, gauname kontaktus ir atsakingo žmogaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Kovo 11-osios video projektas įsibėgėja!
Kitą dieną Mantas vienas (ir labai ačiū už tai jam!) nufilmuoja Orijų, Beatą ir The ROOP vokalistą Vaidotą.
Penkta diena
Penktą filmavimo dieną iš pradžių laikėme nepavykusia. Tačiau šešta diena parodė, kad buvo visiškai priešingai! Išvada? Niekas nevyksta veltui!
Po poros dienų, sekmadienį, išėjau pasivaikščiot. Ilgą maršrutą susidėliojau. Tą dieną labai reikėjo galvą išvėdinti. Ties kokiu šeštu kilometru pradėjo eiti Manto žinutės – „oras gerėja, dangus giedrėja, varom filmuot!”. Ne, ne, nelabai aš to norėjau iš pradžių, bet po truputį, kaip senas dyzelis žiemą, užsikūriau ir mes susitikome. Išėjome į Gedimino prospektą, ėjom link Katedros aikštės. Pakeliui taip įsikalbėjome apie asmeninius reikalus, kad prie Katedros aikštės pasiėmėm kavos, sėdom ant suoliuko ir nebepakilom nuo jo tol, kol išvažiavom valgyt. Tą dieną NIEKO nenufilmavom. Bet gerai įsikvėpėm sekančiai dienai.
Šešta filmavimo diena
O sekančią dieną su Mantu išėjome prie Gedimino kalno. Ir
vėl – 5 prakalbinti žmonės – vienas nufilmuotas. Statistika labai stabili. Bet
iš kart sutarėme važiuoti filmuoti Algirdo Toliato, po jo – priešgaisrinės
gelbėjimo tarnybos žmogaus interviu, dainininkės Migloko, o pakeliui dar skambinome
į Lietuvos kariuomenę, su atsakingu žmogumi derinome dar vieną interviu.
Viskas pavyko puikiai, oras puikus, parkavimo vieta prie
Krašto apsaugos ministerijos dar valandai mūsų – einame prie Prezidentūros
pakalbinti praeivių. Pakalbiname mamą su dukra – sutinka pasisakyt, dvi
studentės – irgi. 4 iš 4!
Septintą dieną švęsk!
Tai ir šventėm! Paskutinę filmavimo dieną pasilikome Tomo Balžeko ir Prezidentės interviu filmavimams. Ir vėl – oras puikus, nuotaika gera, Tomą pakalbiname ant Žvėryno pėsčiųjų tilto. Tomas pasako tokią mintį, kad šiurpas nueina net filmuojant. “Gerai pasiruošęs!” – šūkteliu po pirmo ir vienintelio dublio.
T. Balžekas
“Laisvė tarsi lietus, tarsi vanduo: be vandens, be lietaus, žaliuojanti Lietuva nuvystų, nuskurstų. Be laisvės žmogus nuvysta ir nuskursta.”
Verslininkas Tomas Balžekas
Vyšnia ant torto
Su Prezidente susitinkame prie Akropolio vaikų žaidimo aikštelės. Prezidentės filmavimas kėlė daugiausiai įtampos (dar prieš filmavimą), šiam filmavimui kėlėme daugiausiai reikalavimų ir prašymų, bet tuo pačių tai buvo, turbūt, pats lengviausias, linksmiausias ir neformaliausias filmavimas iš visų. Mūsų Prezidentė – labai šiltas ir nuostabus žmogus!
D. Grybauskaitė
“Kas mums, kiekvienam, yra laisvė? Tai, turbūt, viskas, kas mums yra svarbiausia: mūsų tėvynė, jos nepriklausomybė, mūsų pačių laisvės ir teisės. Todėl ginkime laisvę visada.”
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Paskutinis etapas
Toliau sekė montavimo stadija. Penktadienį sėdau prie projekto ir nesugebėjau jo paleisti iki 3 val. nakties. Labai norėjau sudėti visus numeriukus, vardus, suklijuoti pokalbius taip, kaip norėčiau girdėti galutiniame rezultate. Viskas vyko labai sklandžiai. Atėjo šeštadienis, Mantas atvažiavo pas mane, kepėm beveik tobulus burgerius ir montavom toliau. Trumpinom pokalbius, palikom tik, mūsų nuomone, esmių esmę. Su kai kuriais žmonėmis, pasirodo, suklydome. Bet tai nauja patirtis ir dar viena pamoka kitam kartui. Vyko spalvų korekcija, garso tvarkymas ir pradžios bei pabaigos kūryba. Sekmadienis – paskutiniai potėpiai ir darbas padarytas. Labai geras jausmas!
Patiko!
Taip gerai, kaip darydamas šį projektą, aš jau seniai nesijaučiau. Taip, kalbinti žmones sunku, dar sunkiau jiems „pardavinėti“ filmuko idėją, kai tu nesi žinomas, ar tavo mikrofonas nėra papuoštas žinomos televizijos logotipu. Bet tuo pačių ir labai įdomu. Labai intriguoja kiekvienas būsimas atsakymas, kiekvienas būsimas sutikimas filmuotis arba atsisakymas. Juk eidamas prie žmogaus jau pradedi modeliuoti jo atsakymą tau, lyg klaustum pats savęs. Tai man dar kart parodė kiek turi neturėti stereotipų savyje, išankstinius nusistatymus padėti į šoną nevertinti žmonių pagal tai, kaip jie atrodo, elgiasi ar kokias pareigas užima..
Ir nebijoti!
Nebijoti nei klausti, nei paprašyti, nei pagalvoti!
Rytas po naktinio Baltarusijos drifto čempionato etapo Parimatch Drift Logoisk 2019 – jis tikrai kitoks. Kitoks daugeliu prasmių. Atsiranda nedidelė tuštuma, nes baigėsi kažkas, kas generuoja gerą emociją, bet ir pilnumo jausmo pakanka, nes viskas pavyko puikiai ir dar vienas darbas padarytas. O ir ne dažnai patiriamas jausmas, kai po poros valandų miego reikia ir vėl išeiti į darbą.
Apie
Logoiską
Slidinėjimo ir poilsio kompleksas “Logoisk”, įsikūręs šalia paties Logoisk miestelio, nutolęs 40km nuo Minsko, yra labai graži vieta. Graži dėl to, kad viskas atrodo kaip pasakoje – jaukios rastų trobelės sutupdytos kalno šlaituose, viešbučio pastatas, iš toliau atrodantis kaip sausainių namelis, didžiulis rastinis restoranas iš už kurio į kalną keliasi slidininkų keltuvai. O ir kalnai – taip, jie nedideli, kaip Lietuvoje bet man gi ir Liepkalnyje patinka! Šalia dar du tvenkinukai, kuriuose galima pasidžiaugti vandenlentėmis, pašokinėti ant pripučiamų batutų ar tiesiog pasimaudyti.
Šis kompleksas turi ir didelę parkavimo aištelę, kurioje
žiemą turi tilpti visų norinčių automobiliai ir į kurią, jau dešimtą vasarą iš
eilės, priima ir Baltarusijos drifterius. Ir jau kelis metus iš eilės priima
juos ne bet kokiam, o naktiniam driftui.
Dvi varžybų dienos
Parimatch Drift Logoisk trunka dvi dienas. Pirmoji –
treniruočių ir kvalifikacijos diena, į kurią, kaip įprasta Baltarusijoje,
žiūrovai neįleidžiami. Antroji – jau su žiūrovais – papildomų porinių
treniruočių ir varžybų diena. Ir kadangi Logoisko etapas yra naktinis (varžybos
pradedamos tik 20:00 val., o baigiasi visiškai sutemus), visą dieną vyksta
įvairūs aktyvumai – futbolo ir
paplūdimio tinklinio varžybos, vandenlenčių treniruotės, kitokie sportiniai
užsiėmimai, automobilių paroda, koncertas ir dar daug visko, ko net ir pats
neapžiūrėjau.
Po pirmosios dienos, dažniausiai, vyksta įvairūs skirtingi
vakarėliai skirtinguose namukuose. Galima ramiai kursuot nuo vieno prie kito ir
tikrai būsi pavaišintas viskuo. Mėsa ar sūris suvyniotas į lavašą kepė prie
kiekvieno iš jų. Skyrėsi tik „judesys“ – vienur ramūs pokalbiai prie stalo,
kitur girta karaokė su gitaros brazdinimu, trečiam iš vis vakarėlis toks, kad
sunku net ir pirmiems dviems namukams.
Antroji diena prasideda kiek vėliau nei įprasta, apie 10
val., dalyvių susirinkimas, med. komisija, pasitarimas apie varžybų dienos
tikslus, tam tikri nurodymai iš organizatorių pusės kaip elgtis ir kaip
nesielgti ir važiuojam į dieną, dėl ko mes visi čia ir susirinkome!
Bet man sekmadienis jau nuo ryto pradeda siųsti signalus, kad ne viskas klostysis idealiai. Ne, vakar nešvenčiau – paruošiau pirmos dienos didžiulį nuotraukų albumą, padariau naktinę fotosesiją dviems automobiliams, pabendravau su keliais žmonėmis ir apie 12 nuėjau miegot. Tačiau vis tiek ryte jaučiausi kaip „po vakar“. Nuėjau papusryčiaut, kiaušinienė ir saldūs blyneliai turėjo juk „pastatyti ant kojų“. Kur tau. Ne tik kad nepastatė, bet ir paguldė. Snūstelėjau, prabudau praleidęs dalį treniruočių, nuėjau pafotografuot šiek tiek. Saulė jau kepino neblogai ir vėl pasijutau silpnai. Dar viena valanda miego. Kai žiūrovai pradėjo rinktis ir veiksmas vykt – vėl pabandžiau fotografuot – ir vėl nieko gero. Pabuvau namuke, atsigavau ir nuėjau pas medikus. „Perkaitai“ sako, „Akivaizdžiai iš paakių matosi. Eik į šaltą dušą, vandens gerk, ilsėkis.“ Ok, aš tiesiu taikymų į dušą, vandens atsigėriau ir dar pamiegojau. Atsibudau jau geresnės savijautos, pasidariau kavos, pachillinau terasoje, vietiniai tuo metu nuostabiai minkštos ir skanios mėsos iškepė, užvalgiau, paplepėjau ir pradėjau dirbti. Visą ilgą vakarą save prižiūrėjau ir daug vandens gėriau ir panašu, kad varžyboms einant į pabaigą, mano savijauta visai susitvarkė.
Poriniai Parimatch Drift Logoisk važiavimai
O poriniai Parimatch Drift Logoisk važiavimai šį kart iš vis
kosminiai ir buvo verti finalų – visiškai artimos kovos, o ir „persimetimai“
tokie artimi, kad, atrodo, buferiai tikrai turėjo susikibti. Manau, kad tokius
važiavimus nuo pat pradžių garantuoja tai, jog šioje trasoje varžybos vyksta
jau 10 metų ir dauguma dalyvių per tą laiką labai gerai prisitaikė.
Sergey Sak, šiais metais daugiau dalyvaujantis RDS nei
Baltarusijoje, savo priešininkus spaudė taip, kad avarijos išvengti pavyko tik
Gediminui Ivanauskui. Gediminą Levicką Sergey „prispaudė į sieną“, ant dar
vieno priešininko tiesiog užšoko.
Realiai varžybų eigos ir vėl nesekiau – nežinau kas kur
iškrito, kodėl taip atsitiko ir t.t. Visas dėmesys fotografavimui, o fotografuoti naktį tikrai ne paprasčiausia
užduotis. Sekiau tik laiką – kada viskas baigsis ir bus galima važiuot namo. O
baigtis viskas turėjo 23:00. Bet kur tau. 23:30 vienam iš TOP4 dalyvių sprogo
NISSAN GTR variklis ir tepalais užpylė didelę dalį trasos. Kol viskas buvo
sutvarkyta – atėjo ir „rytojus“.
Žiūrovų prisirinko tiek, kiek aš jau seniai nemačiau jokiame renginyje. Pasakyti, kad jų buvo 3000 galima tikrai, bet manau, kad jų buvo ir dar daugiau!
Ir ta lempučių jūra – ji jau tapo įprasta Logoiskui. Pamenu tik vienerius metus, kai žiūrovų buvo mažiau
Kelionė atgal į Lietuvą
O kelionė atgal buvo rami. Išskyrus sieną. Ir jeigu Baltarusijos pusė padarė visas procedūras per ne pilnas 20 minučių, aš vis tiek sieną „pereidinėjau“ beveik porą valandų. Ir visa tai dėl to, kad Lietuvos pusėje vyko kažkokia nesąmonė. Visur reikėjo laukti. Laukti kol įleis į sieną reikėjo apie 30 minučių. Tada reikėjo laukti kol patikrins pasą. Tada atėjo pavargęs ir piktas muitininkas tikrinti automobilio. Tikrino viską, net lagaminą atsegė. O kai paprašė pakelti „bagažinės dugną“ ir pasakiau, kad vienas aš jo nepakelsiu ir gavau atsakymą „laiko turim, palauksiu“ – nebeištvėriau ir atkirtau, kad „padėsi, o ne palauksi“ 🙂 Po patikrinimo ir vėl reikėjo laukti kol jis leis sau nueiti ir paspausti mygtuką atkeliantį kelio užtvarą ir leidžiantį važiuoti namo.
AČIŪ Parimatch Drift Logoisk ir ačiū visiems, kas perskaitėt iki šios eilutės 🙂
Daug kam tai naujiena, bet fotografuoju aš ne tik automobilių sportą – asmeniniai renginiai ir asmeninės fotosesijos, įmonių vakarėliai, seminarai ir kitos šventės – jeigu tik reikia fotografo – susisiekite!
