Pirmą kart apie Devilstone festivalį sužinojau prieš kokius tris ar keturis metus iš draugų Monster Energy, kai dėliodami metų bendradarbiavimo planus įtraukėme „muzikinį festivalį“. Taip ir buvo – daugiau jokios informacijos, tiesiog – „muzikos festivalis“. Ir gerai. Man iš ties nėra didelio skirtumo, žinau tai, kad reikės dirbt atsakingai ir įvairiausiomis sąlygomis. Ir esu tam visada pasiruošęs. Ir lietus, vėjas ar tamsa – nelabai riboja mano galimybių kurti turinį.
Domėtis kur reikės važiuot pradėjau likus kelioms savaitėms iki renginio. Kur jis vyks? Ok, Anykščiuose. Kas per festivalis? Devilstone. Ghm. Lendu į festo puslapį, skaitau atlikėjų sąrašus, klausau Youtube ištraukų ir, kaip dabar prisimenu, nerandu nieko, apie ką būčiau girdėjęs. Įdomu!
Neslėpsiu – tokio tipo muzika nėra tai, kuo gyvenau visus tuos metus iki pirmos pažinties su Devilstone. Nežinau ar artimų žmonių rate apskritai turėjau kažką, ką tai domintų ir tai buvo labai įdomi patirtis.
Nuvykus į vietą domino VISKAS:
Žmonės – jų apsirengimo stilius, kaukės, veidų išdažymas, auskarai, emocijos.
Koncertai – scenos vaizdas, garsas, publikos elgesys koncertų metu.
Dirbtuvės, meno parodos, pasirodymai ir žmogaus pakabinimas įleidžiant metalinius kablius tiesiai į nugarą.
Monster Energy zona su renginiui specialiai pastatyta rampa skeiteriams ir BMX‘eriams, vakarėliai po visų koncertų ir visas kitas aplink veikiantis vibe‘as. Wow.
Ta atmosfera pagauna, įtraukia, nepaleidžia ir tu tiesiog
nori sulaukti dar kitų metų ir pabūti ten pat, su tais pačiais žmonėmis, toje
pačioje aplinkoje!
Šiais metais aš ir vėl važiuoju į Devilstone. Susitikime! O pamatę į jus atsuktą objektyvą nebijokite ir nusišypsokite! Arba nesišypsokite, jeigu Jūsų kuriamas personažas privalo būti rūstus 👿👿👿
Viską
gerai apgalvojęs, pasiruošęs iš vakaro šį kart startavau labai ramus. Be jokio
streso, be skubėjimo paskutinę minutę, be jokių stabtelėjimų „oops, pamiršau
tą-aną“. Tiesiog atsikėliau, papusryčiavau, išgėriau kavos ir sėdau į automobilį
4:44 val. ryte, šeštadienį.
Pasiruošimas ir kelionė buvo labai lengvi. Pati kelionė – greita ir paprasta, o siena nustebino operatyvumu. Nors automobilių tokio ankstyvumo ryte ir nebuvo mažai, bet viskas ėjosi sklandžiai, greitai ir sieną įveikiau per nepilnas 50 minučių. Automobilių skaičius sienoje signalizavo apie Minske vykstančias Europos žaidynes.
Po sienos iškart sustojimas degalinėje (gavau mašiną tuščiu baku), kur tuo pačiu visada forminami ir kelių mokesčio popieriniai dalykai. Šį kart kelių mokesčio mokėti nereikėjo. Minske dabar vykstant Europinėms žaidynėms, visi automobiliai iki 3,5 tonos svorio atleidžiami nuo kelių mokesčio iki pat liepos 10 d. Sustojimas vėl greitas, nes reikia tik kuro – pistoletas įkištas ir nuspaustas jau mašinos bake, susimoki, pradeda bėgt, kol ateini iki mašinos – bakas pripildytas. Na arba ne iki galo – priklauso kaip atspėji prašomo įpilti kuro litrų kiekį. Kava degalinėse įprastai labai neskani, o ir užkandžių turiu pakankamai. Judu toliau!
Rytas ankstyvas, keliuose automobilių mažai, keliai iš esmės
geri (nežiūrint į kelias neilgas atkarpas) tai ir kilometrai „rinkosi“ labai paprastai.
Nuo sienos 90 km važiuoji dviejų juostų keliu (su labai plačiais kelkraščiais),
po to prasideda keturių, o kartais ir šešių eismo juostų autostrada, kur
leidžiamas 120km/h greitis. 4:44 startavęs, 9:50 jau buvau vietoje, du metus
lauktame Mogiliovo oro uoste.
Renginio vieta
Kiek suprantu, tai yra veikiantis oro uostas, naudojamas vidiniams skrydžiams, o pasikapstęs internete radau, kad vasaros metu bent kartą per porą dienų ten kyla ir leidžiasi Belavia lėktuvai skirti atostogaujantiems Egipte ar Turkijoje. Varžybų metu tikrai nekilo joks lėktuvas, bet buvo atskridęs kuro pasipildyt Kamov Ka-25 sraigtasparnis. Nusileido, sulaukė savo privažiuojančio ZIL‘o, pasipildė ir nuskrido kažkur tolyn.
Varžybos vyksta ne pakilimo take, o šalia esančioje aikštelėje. Tai labai romantiška varžybų vieta, kuriai daug prideda tai, kad aikštelės gale stovi išrikiuoti dviem eilėm didieji krovininiai IL-76 lėktuvai. Juos apskritai retai pamatyt galima, o prieit šalia ir nusifotografuot – dar mažiau galimybių.
Pirmoji varžybų diena
Pirmą dieną vyksta treniruotės bei kvalifikaciniai važiavimai. Žiūrovų nėra. Taip organizatoriui nereikia samdyti bilietuotojų, apsaugos ir kito personalo dviem parom, o patirtis rodo, kad kvalifikacija domina retą žiūrovą. Bet diena buvo LABAI gera – emocijos puikios, sąlygos geros, vėjas sklaidė dūmus, saulė nevargino, o ir temperatūra neviršijo 20-22 laipsnių.
Pasibaigus Drift Mogiliov 2019 pirmos dienos automobilinei daliai, paskelbus kvalifikacijos laimėtojus ir rytdienos pirmų važiavimų poras, greituoju būdų suorganizavau dar ir kelias fotosesijas lėktuvų fone. Nėra tai visiškai paprasta, nes kiekvieną žingsnį arčiau lėktuvų reikia derinti su uosto vadovybe. Bet viskas pavyko puikiai išskyrus tai, kad niekas nenorėjo laukti saulėlydžio. O jie Mogiliove nuostabūs – saulė kaip tik leidžiasi lėktuvų fone. Bet vien dėl to prarasti poilsio valandas visiems buvo sudėtinga užduotis. Pirmoji varžybų diena baigėsi. Keliaujam į antrą, pakeliui sustodami viešbutyje.
Antros dienos iššūkiai
Kai gali miegot ilgai – būtinai organizmas prabunda dviem trim valandom anksčiau. Kodėl??? Bet ok, kol guliu lovoje, ramiai scrollindamas soc. tinklus – viskas fainai. Dušas, pusryčiai 7:00 ryto iš dviejų kiaušinių, plonyčių kumpio riekelių ir vienos (kodėl vienos?????) riekelės sūrio, ir aš vėl pasiruošęs!
Na, taip bent galvojau ryte. Bet realiai – niekam aš nepasiruošęs. Po dušo vėl norėjau pamiegot, po pusryčių dar kartą, o ir dienos eigoje tas noras niekur nebedingo. Visą dieną nuo pat ryto nevaikiškai trūko energijos, norėjosi ĖSTI (ne valgyti, ne, tik ĖSTI). Pakeliui į varžybas stojau degalinėje pirkti ledų, kefyro ir saldžių vafliu. Bet niekas nepadėjo. O dar ta kepinanti saulė, vėjas, triukšmas, 25 000 žingsnių ant įkaitusio asfalto. Vienareikšmiškai – diena buvo tikrai labai sunki.
O ir varžybų nemačiau. Tik fotografavau. Žiūrėt pradėjau tik Top4 važiavimus, nes į juos pirmą kart Baltarusijoje pateko bičiulis lietuvis Gediminas Ivanauskas, kitaip dar žinomas kaip Ivanule. Važiavimai buvo ypač artimi, dūmų kiekis viršyjo lūkesčius, o finalas tarp dviejų Baltarusijos čempionų buvo iš vis gražus reginys.
Nugalėtojų pakyla
Deja Gediminui dar kart savęs nustebinti nepavyko ir jis po kovos su Dima Nagula liko ketvirtoje vietoje. Bet tai yra puikus rezultatas! Drift Mogiliov 2019 nugalėtojų pakyla atrodė taip:
Po Drift Mogiliov 2019 varžybų greit paruošiau finalinių važiavimų ir apdovanojimų reportažą, išsiunčiau, dar greičiau suvalgiau kotletą su ryžiais (organizatorių paruošta vakarienė komandai) ir pajudėjau Lietuvos link. Važiuot atgal sunkiau, nes akys per dieną pavargę, o ir pats nuo ryto „nekažką“, plius dar saulė leidžiasi tiesiai į kelio galą, na ir susideda viskas į tokią tikrai labai gražią puokštę, kurios grožį objektyviai vertint tuo metu tiesiog neįmanoma. Šiandien prisimenant – viskas ten buvo gerai, tačiau tą dieną dar buvo sunku. Pakeliui namo sustojimas degalinėje hotdogo (primenu, ką tik buvo kotletas), bet jis ten toks pats kaip kava. Forma ir vizualas atitinka, skonis – nesuprasi. Pasiekęs Minską (1,5 val. po hotdogo) dar įšoviau BigMac kompleksą, galutinai pateisindamas tą visos dienos norą ĖSTI.
Kiek po 23:00 atvykstu į paskutinę pasienio degalinę, užsipilu benzino, kuris ten dabar apie 70 centų už litrą kainuoja, dar naiviai paklausiu gal pardavėja žino kokia situacija ant sienos. Nežino. Visi atvažiuojantys pas ją – iš Lietuvos pusės atvykę keliautojai. Pajudu į Medininkų pasienį. Netoli nuvažiuoju, nes beveik iš kart už degalinės prasideda eilė. Ok, nuovargis ima viršų, loginis mastymas miega. Sustoju, atsikvėpiu, išlipu iš mašinos prasieiti ir paskaičiuoti kiek ten priekyje manęs dar laukia patekimo į sieną. Ties 50 pametu skaičių, tada įvertinu, kad eilė vien čia dar kokiom 3 valandom, kas darosi sienoje ir kaip atrodo tarpas tarp BY ir LT sienų iš vis neįmanoma įsivaizduot. Įvertinus tai, kad ir autobusai važiuoja be eilės, automobiliai, kuriuose vaikas iki 3 metų irgi, tai tas laukimo laikas gali tęstis iki ryto. Kaip supratot – ne variantas. Paskutinį kartą stovėdamas mažesnėje eilėje namo grįžau likus porai valandų iki išėjimo į darbą.
Staigiai primetu, kad iki Lavoriškių sienos apie 70km kelio, bet tai vis geriau nei stovėti eilėje, bet Lavoriškių WEB kameros nerodo nieko. Pažiūrėt kokia situacija ten – neįmanoma. Kiti lietuviai, Ivanulios komanda, tuo metu įvažiuoja į tuščią Šalčininkų sieną, bet iki jos man – beveik 120 km. Ir neaišku, kaip viskas to pasienio punkto Lietuvos pusėje. Pasitaręs su jais ir su savimi nusprendžiu brautis iki Losha sienos punkto, kuris ilgą laiką buvo skirtas tik vietiniams gyventojams. Atvažiavęs randu gal 10 mašinų eilę, pasikalbu su priekyje stovinčiais ir nesuprantu – du sako, kad tik su leidimais, du sako, kad galima važiuot visiems. Googlas iš vis apie spec sąlygas nieko nesako. Ir ką? Kiek palaukus viskas buvo puiku – 2 val. nakties jau gulėjau lovoje. Ir net po dušo.
Tiek teksto, o apie Drift Mogiliov 2019 fotografavimą, kuris buvo visos šios kelionės tikslas – vos pora eilučių. Taip dažniausiai ir būna. Labai daug dalykų reikia padaryti net nepaėmus fotoaparato į rankas tam, kad atsirastų nuotraukos, kurių bent Baltarusijoje, žmonės vis dar nuoširdžiai laukia!
Ačiū RACING.BY už galimybę būti viso šio judėjimo dalimi. Ačiū Mogiliov už patirtis. Dabar reikia pailsėti! Sekantis Baltarusijoje – Logoisko etapas. Naktinis. Bet dieną aplink kalnai (kaip Lietuvoje, ne didesni), keltuvai keliantys į juos (slidinėjimo kurortas ten žiemą), wake, ežeras, restoranas, paplūdimio tinklinis ir kitos pramogos nuo ryto iki vakaro!
Galiu fotografuoti ir jūsų renginį, nesvarbu jeigu jis ne automobilinis – visur svarbiausia emocija! Užsakymai KONTAKTŲ skiltyje. Ačiū!
“AHOY! Broliai ir seserys!”, kaip pasakytų Vinetu kaimo lietuviškieji indėnai. Nuo šiandien, kai pradedu rašyt šį tekstą, dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Ir tai nei gerai, nei blogai, tiesiog toks gamtos ciklas, o mes to ciklo kitimą sutinkame ir pažymime kiekvienas savaip. Ir man šie metai ypatingi. Be daugelio kitų pasikeitimų, galų gale atradau ir atšvenčiau Jonines. Kartu su sau brangiais ir visiškai nepažystamais žmonėmis, kurie ten buvo tokie savi ir artimi! Joninės Vinetu kaime buvo viena geriausių mano patirčių 2019-aisiais metais.
“Važiuojam Joninių sutikti Vinetu kaime, kartu su vaikais?“ – važiuojam! Ir tik po to man kilo klausimai: kur? Kas tai? Kas ten bus? O buvo ten visko daug. Užsiėmimai savęs pažinimui, kolektyviniai užsiėmimai praplečiantys tavo asmeninę komforto zoną, šaudymas iš lanko, vainikų pynimai, sapnų gaudyklių gamyba, būgnų ratas, koncertai, pirties ritualai, daug įvairaus bendravimo, nakvynė indėniškame tipyje viduje degant laužui kartu su tau nepažįstamais, kurie, renginiui artėjant link pabaigos, tampa lyg tavo šeima. Toks buvo mūsų Kokopelli festivalis 2019.
Ar esat bėgę per karštas žarijas? Po šio savaitgalio galiu
drąsiai teigti, kad aš esu. Ir ne šiaip bėgęs, o bėgiojęs tiek kartų, kiek tik
norėjau! Visiškai fantastinis jausmas! Ar sunku, ar baisu? Jeigu viduje dega
raudonas šviesoforo signalas ir sako „tu negali“ – tada taip, turėtų būt baisu.
Gal net ir neįmanoma. Bet kai nuo pat pradžių tik ir lauki, kol laužas baigs
degti ir galėsi padaryti būtent tai – jokios baimės nebelieka – yra tik noras
ir laukimas, o tada jau tiesiog bėgi, apsuki ratą aplink laužą ir vėl bėgi.
Po viso šito gero – naktinės maudynės mėnulio ir sidabriškųjų debesų nušviestoje upėje.
Visiškai kosminė patirtis gamtoje. Linkiu tai patirti
kiekvienam!
Joninės Vinetu kaime – tai dar vienas fotografuotas renginys mano renginių sąskaitoje. Žmonių susirinko daug. Kiek – nepasakysiu, bet tikrai daug ir visų nusiteikimas judėjo ta pačia kryptimi. Dėl to ir fotografuoti šį renginį iš kart buvo lengva. Nei blogų emocijų, nėra slėpimosi nuo objektyvo – tik atviros ir plačios šypsenos!
Daugiau nuotraukų – mano puslapyje Facebook – matulaitis.lt. O susisiekti su manim dėl užsakymų ar asmeninės fotosesijos galima KONTAKTŲ skiltyje.
