Seni įpročiai niekur nedingsta ir aš vis dar, tiesa, kartais, fotografuoju automobilius. Ir keliauju. Šį kart pasiėmę Renault Captur pradėjom pažintį su Žemaitija. Susidėliojome maršrutą, viską susiplanavome ir vieną ankstų gegužės rytą sėdom į mašiną ir iškeliavome. Apie kelionės įspūdžius, apie aplankytas vietas galėsite paskaityti puslapyje “Nu kaip“, o čia galite susipažinti su mano nuomone apie mūsų išbandytą automobilį.
Jaunatviškas, ryškiai oranžinis, gražių linijų Renault Captur traukia akį žiūrint į jį iš išorės – čia galima pagirti Renault dizainerių komandą. Ir tą darau jau ne pirmus metus – man iš ties nauji Renault automobiliai labai gražūs. Ne mažiau akys džiaugiasi ir dairantis automobilio viduje. Dviejų spalvų salonas, led apšvietimas, ryškus ir greit veikiantis centrinis ekranas – viskas nuteikia labai teigiamai.
Patiko ir vairuoti – 130 AG benzininis variklis su 7 laipsnių automatine pavarų dėže veikia puikiai. Tiek automagistralėje, tiek mieste. Galima rinktis iš trijų važiavimo rėžimų, tačiau patirtis sako, kad geriausiai veikia normalusis vidutinis rėžimas esantis tarp Eco ir Sport. Vairas labai patogus, o ir visi jungikliai išdėstyti intuityviai. Ir pravažumas leidžia trumpam išsukti iš asfaltuoto kelio. Tik tą daryt reik atsargiai – vis dėl to Renault Captur turi du, o ne keturis varančiuosius ratus.
Ši kelionė parodė, kad dviem labai aktyviems žmonėms šis automobilis per mažas nebus, tačiau dar vieno ar dviejų bendrakeleivių į kompaniją nepakviesi. Na, nebent daiktų sąskaita. O pastarųjų pas mus šį kart buvo: riedučiai, paplūdimio teniso raketės ir aikštelės komplektas (stulpai, tinklas), foto ir video įranga, asmeniniai daiktai keturioms dienoms ir t.t. Galinę sėdynę paslinkome į priekį taip laimėdami vietos bagažinėje, tačiau paaukodami galimybę gale atsisėsti papildomiems keleiviams. Bet kokiu atveju tai labai gera galimybė ypač keliaujant dviese.
Kartu su mumis keliavo ir mylimiausias mūsų šuo kartu su savo guoliu. Jam vietos ant galinės sėdynės buvo apstu. Tai šiame komplekte tilpome. Bet ir ribas pajautėme.
Labai gerai veikia vairavimo asistentai – adaptyvi kruizo kontrolė, automatinis parkavimas, aklosios zonos persspėjimai.
Kas tikrai paliko įspūdį – liukas. Tiksliau jo tylumas. Atsidaro pusė stogo, tačiau net ir važiuojant 120 km/h greičiu atviro liuko garsas visiškai neerzina. Jo net garsu pavadinti negalima. Gerai padirbėta, Renault!
Ar rekomenduočiau tokį automobilį? Jaunai aktyviai porai ar vienam žmogui – puikus pasirinkimas. Jeigu dažniau reiktų keliauti keturiese ir turint poreikį didesnei bagažinei – labiau pasidomėčiau didesniu SUV’u, tokiu kaip Renault Kadjar ar panašiu.
Daugiau automobilinės tematikos nuotraukų rasite čia. Ir jeigu reikia fotosesijos – kreipkitės! Tiek verslai, tiek privatūs asmenys!
Rytas po naktinio Baltarusijos drifto čempionato etapo Parimatch Drift Logoisk 2019 – jis tikrai kitoks. Kitoks daugeliu prasmių. Atsiranda nedidelė tuštuma, nes baigėsi kažkas, kas generuoja gerą emociją, bet ir pilnumo jausmo pakanka, nes viskas pavyko puikiai ir dar vienas darbas padarytas. O ir ne dažnai patiriamas jausmas, kai po poros valandų miego reikia ir vėl išeiti į darbą.
Apie
Logoiską
Slidinėjimo ir poilsio kompleksas “Logoisk”, įsikūręs šalia paties Logoisk miestelio, nutolęs 40km nuo Minsko, yra labai graži vieta. Graži dėl to, kad viskas atrodo kaip pasakoje – jaukios rastų trobelės sutupdytos kalno šlaituose, viešbučio pastatas, iš toliau atrodantis kaip sausainių namelis, didžiulis rastinis restoranas iš už kurio į kalną keliasi slidininkų keltuvai. O ir kalnai – taip, jie nedideli, kaip Lietuvoje bet man gi ir Liepkalnyje patinka! Šalia dar du tvenkinukai, kuriuose galima pasidžiaugti vandenlentėmis, pašokinėti ant pripučiamų batutų ar tiesiog pasimaudyti.
Šis kompleksas turi ir didelę parkavimo aištelę, kurioje
žiemą turi tilpti visų norinčių automobiliai ir į kurią, jau dešimtą vasarą iš
eilės, priima ir Baltarusijos drifterius. Ir jau kelis metus iš eilės priima
juos ne bet kokiam, o naktiniam driftui.
Dvi varžybų dienos
Parimatch Drift Logoisk trunka dvi dienas. Pirmoji –
treniruočių ir kvalifikacijos diena, į kurią, kaip įprasta Baltarusijoje,
žiūrovai neįleidžiami. Antroji – jau su žiūrovais – papildomų porinių
treniruočių ir varžybų diena. Ir kadangi Logoisko etapas yra naktinis (varžybos
pradedamos tik 20:00 val., o baigiasi visiškai sutemus), visą dieną vyksta
įvairūs aktyvumai – futbolo ir
paplūdimio tinklinio varžybos, vandenlenčių treniruotės, kitokie sportiniai
užsiėmimai, automobilių paroda, koncertas ir dar daug visko, ko net ir pats
neapžiūrėjau.
Po pirmosios dienos, dažniausiai, vyksta įvairūs skirtingi
vakarėliai skirtinguose namukuose. Galima ramiai kursuot nuo vieno prie kito ir
tikrai būsi pavaišintas viskuo. Mėsa ar sūris suvyniotas į lavašą kepė prie
kiekvieno iš jų. Skyrėsi tik „judesys“ – vienur ramūs pokalbiai prie stalo,
kitur girta karaokė su gitaros brazdinimu, trečiam iš vis vakarėlis toks, kad
sunku net ir pirmiems dviems namukams.
Antroji diena prasideda kiek vėliau nei įprasta, apie 10
val., dalyvių susirinkimas, med. komisija, pasitarimas apie varžybų dienos
tikslus, tam tikri nurodymai iš organizatorių pusės kaip elgtis ir kaip
nesielgti ir važiuojam į dieną, dėl ko mes visi čia ir susirinkome!
Bet man sekmadienis jau nuo ryto pradeda siųsti signalus, kad ne viskas klostysis idealiai. Ne, vakar nešvenčiau – paruošiau pirmos dienos didžiulį nuotraukų albumą, padariau naktinę fotosesiją dviems automobiliams, pabendravau su keliais žmonėmis ir apie 12 nuėjau miegot. Tačiau vis tiek ryte jaučiausi kaip „po vakar“. Nuėjau papusryčiaut, kiaušinienė ir saldūs blyneliai turėjo juk „pastatyti ant kojų“. Kur tau. Ne tik kad nepastatė, bet ir paguldė. Snūstelėjau, prabudau praleidęs dalį treniruočių, nuėjau pafotografuot šiek tiek. Saulė jau kepino neblogai ir vėl pasijutau silpnai. Dar viena valanda miego. Kai žiūrovai pradėjo rinktis ir veiksmas vykt – vėl pabandžiau fotografuot – ir vėl nieko gero. Pabuvau namuke, atsigavau ir nuėjau pas medikus. „Perkaitai“ sako, „Akivaizdžiai iš paakių matosi. Eik į šaltą dušą, vandens gerk, ilsėkis.“ Ok, aš tiesiu taikymų į dušą, vandens atsigėriau ir dar pamiegojau. Atsibudau jau geresnės savijautos, pasidariau kavos, pachillinau terasoje, vietiniai tuo metu nuostabiai minkštos ir skanios mėsos iškepė, užvalgiau, paplepėjau ir pradėjau dirbti. Visą ilgą vakarą save prižiūrėjau ir daug vandens gėriau ir panašu, kad varžyboms einant į pabaigą, mano savijauta visai susitvarkė.
Poriniai Parimatch Drift Logoisk važiavimai
O poriniai Parimatch Drift Logoisk važiavimai šį kart iš vis
kosminiai ir buvo verti finalų – visiškai artimos kovos, o ir „persimetimai“
tokie artimi, kad, atrodo, buferiai tikrai turėjo susikibti. Manau, kad tokius
važiavimus nuo pat pradžių garantuoja tai, jog šioje trasoje varžybos vyksta
jau 10 metų ir dauguma dalyvių per tą laiką labai gerai prisitaikė.
Sergey Sak, šiais metais daugiau dalyvaujantis RDS nei
Baltarusijoje, savo priešininkus spaudė taip, kad avarijos išvengti pavyko tik
Gediminui Ivanauskui. Gediminą Levicką Sergey „prispaudė į sieną“, ant dar
vieno priešininko tiesiog užšoko.
Realiai varžybų eigos ir vėl nesekiau – nežinau kas kur
iškrito, kodėl taip atsitiko ir t.t. Visas dėmesys fotografavimui, o fotografuoti naktį tikrai ne paprasčiausia
užduotis. Sekiau tik laiką – kada viskas baigsis ir bus galima važiuot namo. O
baigtis viskas turėjo 23:00. Bet kur tau. 23:30 vienam iš TOP4 dalyvių sprogo
NISSAN GTR variklis ir tepalais užpylė didelę dalį trasos. Kol viskas buvo
sutvarkyta – atėjo ir „rytojus“.
Žiūrovų prisirinko tiek, kiek aš jau seniai nemačiau jokiame renginyje. Pasakyti, kad jų buvo 3000 galima tikrai, bet manau, kad jų buvo ir dar daugiau!
Ir ta lempučių jūra – ji jau tapo įprasta Logoiskui. Pamenu tik vienerius metus, kai žiūrovų buvo mažiau
Kelionė atgal į Lietuvą
O kelionė atgal buvo rami. Išskyrus sieną. Ir jeigu Baltarusijos pusė padarė visas procedūras per ne pilnas 20 minučių, aš vis tiek sieną „pereidinėjau“ beveik porą valandų. Ir visa tai dėl to, kad Lietuvos pusėje vyko kažkokia nesąmonė. Visur reikėjo laukti. Laukti kol įleis į sieną reikėjo apie 30 minučių. Tada reikėjo laukti kol patikrins pasą. Tada atėjo pavargęs ir piktas muitininkas tikrinti automobilio. Tikrino viską, net lagaminą atsegė. O kai paprašė pakelti „bagažinės dugną“ ir pasakiau, kad vienas aš jo nepakelsiu ir gavau atsakymą „laiko turim, palauksiu“ – nebeištvėriau ir atkirtau, kad „padėsi, o ne palauksi“ 🙂 Po patikrinimo ir vėl reikėjo laukti kol jis leis sau nueiti ir paspausti mygtuką atkeliantį kelio užtvarą ir leidžiantį važiuoti namo.
AČIŪ Parimatch Drift Logoisk ir ačiū visiems, kas perskaitėt iki šios eilutės 🙂
Daug kam tai naujiena, bet fotografuoju aš ne tik automobilių sportą – asmeniniai renginiai ir asmeninės fotosesijos, įmonių vakarėliai, seminarai ir kitos šventės – jeigu tik reikia fotografo – susisiekite!
Pirmą kart apie Devilstone festivalį sužinojau prieš kokius tris ar keturis metus iš draugų Monster Energy, kai dėliodami metų bendradarbiavimo planus įtraukėme „muzikinį festivalį“. Taip ir buvo – daugiau jokios informacijos, tiesiog – „muzikos festivalis“. Ir gerai. Man iš ties nėra didelio skirtumo, žinau tai, kad reikės dirbt atsakingai ir įvairiausiomis sąlygomis. Ir esu tam visada pasiruošęs. Ir lietus, vėjas ar tamsa – nelabai riboja mano galimybių kurti turinį.
Domėtis kur reikės važiuot pradėjau likus kelioms savaitėms iki renginio. Kur jis vyks? Ok, Anykščiuose. Kas per festivalis? Devilstone. Ghm. Lendu į festo puslapį, skaitau atlikėjų sąrašus, klausau Youtube ištraukų ir, kaip dabar prisimenu, nerandu nieko, apie ką būčiau girdėjęs. Įdomu!
Neslėpsiu – tokio tipo muzika nėra tai, kuo gyvenau visus tuos metus iki pirmos pažinties su Devilstone. Nežinau ar artimų žmonių rate apskritai turėjau kažką, ką tai domintų ir tai buvo labai įdomi patirtis.
Nuvykus į vietą domino VISKAS:
Žmonės – jų apsirengimo stilius, kaukės, veidų išdažymas, auskarai, emocijos.
Koncertai – scenos vaizdas, garsas, publikos elgesys koncertų metu.
Dirbtuvės, meno parodos, pasirodymai ir žmogaus pakabinimas įleidžiant metalinius kablius tiesiai į nugarą.
Monster Energy zona su renginiui specialiai pastatyta rampa skeiteriams ir BMX‘eriams, vakarėliai po visų koncertų ir visas kitas aplink veikiantis vibe‘as. Wow.
Ta atmosfera pagauna, įtraukia, nepaleidžia ir tu tiesiog
nori sulaukti dar kitų metų ir pabūti ten pat, su tais pačiais žmonėmis, toje
pačioje aplinkoje!
Šiais metais aš ir vėl važiuoju į Devilstone. Susitikime! O pamatę į jus atsuktą objektyvą nebijokite ir nusišypsokite! Arba nesišypsokite, jeigu Jūsų kuriamas personažas privalo būti rūstus 👿👿👿
