“AHOY! Broliai ir seserys!”, kaip pasakytų Vinetu kaimo lietuviškieji indėnai. Nuo šiandien, kai pradedu rašyt šį tekstą, dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Ir tai nei gerai, nei blogai, tiesiog toks gamtos ciklas, o mes to ciklo kitimą sutinkame ir pažymime kiekvienas savaip. Ir man šie metai ypatingi. Be daugelio kitų pasikeitimų, galų gale atradau ir atšvenčiau Jonines. Kartu su sau brangiais ir visiškai nepažystamais žmonėmis, kurie ten buvo tokie savi ir artimi! Joninės Vinetu kaime buvo viena geriausių mano patirčių 2019-aisiais metais.
“Važiuojam Joninių sutikti Vinetu kaime, kartu su vaikais?“ – važiuojam! Ir tik po to man kilo klausimai: kur? Kas tai? Kas ten bus? O buvo ten visko daug. Užsiėmimai savęs pažinimui, kolektyviniai užsiėmimai praplečiantys tavo asmeninę komforto zoną, šaudymas iš lanko, vainikų pynimai, sapnų gaudyklių gamyba, būgnų ratas, koncertai, pirties ritualai, daug įvairaus bendravimo, nakvynė indėniškame tipyje viduje degant laužui kartu su tau nepažįstamais, kurie, renginiui artėjant link pabaigos, tampa lyg tavo šeima. Toks buvo mūsų Kokopelli festivalis 2019.
Ar esat bėgę per karštas žarijas? Po šio savaitgalio galiu
drąsiai teigti, kad aš esu. Ir ne šiaip bėgęs, o bėgiojęs tiek kartų, kiek tik
norėjau! Visiškai fantastinis jausmas! Ar sunku, ar baisu? Jeigu viduje dega
raudonas šviesoforo signalas ir sako „tu negali“ – tada taip, turėtų būt baisu.
Gal net ir neįmanoma. Bet kai nuo pat pradžių tik ir lauki, kol laužas baigs
degti ir galėsi padaryti būtent tai – jokios baimės nebelieka – yra tik noras
ir laukimas, o tada jau tiesiog bėgi, apsuki ratą aplink laužą ir vėl bėgi.
Po viso šito gero – naktinės maudynės mėnulio ir sidabriškųjų debesų nušviestoje upėje.
Visiškai kosminė patirtis gamtoje. Linkiu tai patirti
kiekvienam!
Joninės Vinetu kaime – tai dar vienas fotografuotas renginys mano renginių sąskaitoje. Žmonių susirinko daug. Kiek – nepasakysiu, bet tikrai daug ir visų nusiteikimas judėjo ta pačia kryptimi. Dėl to ir fotografuoti šį renginį iš kart buvo lengva. Nei blogų emocijų, nėra slėpimosi nuo objektyvo – tik atviros ir plačios šypsenos!
Daugiau nuotraukų – mano puslapyje Facebook – matulaitis.lt. O susisiekti su manim dėl užsakymų ar asmeninės fotosesijos galima KONTAKTŲ skiltyje.
Kelionėje į Baltarusiją yra vienas didelis neišvengiamas
minusas. Siena. Tiksliau jos nenuspėjamumas. Negali planuotis kelionės laiko iš
anksto, nes viskas ką beplanuosi bus tik „šakėmis ant vandens“ parašyta. Taip,
yra pagalbinių priemonių, tokių kaip video transliacija nuo sienos, bet ji rodo
situaciją iki įvažiavimo. O kaip bus sienos viduje, tarp sienų ir t.t. –
nepamatysi niekaip.
Šį kart važiavom su Mantu. Jeigu reiktų sukonkretint kas jis toks – Mantas Kuzmarskis – tarptautinės kategorijos drifto teisėjas ir senas draugas, kuris iš principo ir atvedė į driftą, pakvietęs fotografuoti Drifter.lt komandos dar tais laikais, kai Timas vairavo Omega. Kadangi važiavom dviese, dviese ir sprendėm: ką darom, kada išvažiuojam, na ir susidėliojom planą, kad per Velykinį savaitgalį geriausia bus važiuoti „iš vakaro“, nes šeštadienį 9:00 ryte jau reikia būti trasoje Pinske, beveik 400 km nuo Vilniaus.
Startavom gerokai po darbų, pasidarę visus dalykus, kurie buvo suplanuoti penktadieniui, pavalgę, nusipirkę paskutinės skanios kavos tame savaitgalyje. Pajudėjom tiesiai link Medininkų. Dažniausiai mano kertama siena, kurioje visa sistema aiškesnė nei aiški. Atvažiuojam 20:35 ir pamatom, kad stovim, turbūt, keturiasdešimti eilėje dar iki Lietuvos posto. O ten – jau irgi pilna mašinų, jų skaičių įvertinti iš toli gana sunku. Greitas sprendimas, apsisukam ir judam kaimo keliais link Šalčininkų. Nes juk visi sako – „ten gerai, ten visada greičiau“. Nu ok – ten dar ir pakeliui. Važiuojam.
Medininkų eilė
Šalčininkų eilė
Viltis sužiba pamačius viso labo 10-15 mašinų eilę. Bet ir užgęsta pamačius kokiu greičiu ta eilė juda. Trauktis jau nebėra kur, stovim ir laukiam. Baltarusijos muitinę pasiekiam viso labo 00:30, o iš sienos išvažiuojam, turbūt, apie 01:30. Toliau seka sustojimas užsipilt kuro ir paieškos kur nusipirkti kelių mokesčio įrangą. Kelių mokestis ten atskira istorija. Apie 02:00 randam tą kelių mokesčio punktą ir perkam. Kad išleistum pinigus kitos šalies teritorijoje neužtenka nusipirkti lipduko ar tiesiog įvesti V/N į tos šalies duomenų bazę. Turi pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą, įnešti pinigų į „įrenginio sąskaitą“ ir t.t. O vien sutarties pasirašyme mažiausiai 11 parašų.
02:30 formalumai atlikti, judam toliau. Čia jau jokių nesklandumų. Kelių būklė visumoje labai gera, tačiau jų sužymėjimas naktiniam vairavimui nelabai pritaikytas. O ir žvėrių susitikimo galimybės ten didesnės: zuikis vienas vos išnešė sveiką kailį.
Atvykstam į Pinską 5:30, iškart griūnam į lovas ir miegam iki 8:30.
Kaip bebūtų keista – po 24 valandų nemiegojimo gavęs tris valandas miegui aš visą sekančia dieną buvau kaip ant sparnų. Nuotaikos užtaisas rimtas, energijos kiekis wow, visa diena praėjo tobulai. Gal tik “restorano vadovei” nelabai patiko mano gera nuotaika komentuojant / giriant jos maista :)))
Pirma diena, šeštadienis, kaip įprasta Baltarusijoje, būna skirta treniruotėms ir kvalifikacijai be žiūrovų bei dalyvių paradui. Daug pasikartojančių važiavimų, mažai porinių treniruočių, visi šlifuoja trajektorijas, ruošiasi kvalifikacijai. Šį kart kaip niekad daug Lietuvai atstovaujančių ekipažų – gal 6 automobiliai atvyko. O ir dienos pabaigoje lietuvių rezultatai atrodė labai gerai: Laisvūnas 3, Gediminas 4, Vainius 5, Darius 15.
Po kvalifikacijos rezultatų paskelbimo – apie 10 automobilių pajuda į miesto centrą kur juos pasitinka tikrai didelis kiekis žmonių. O kiek dar pakeliui juos filmavo ar fotografavo telefonais – kažkas nerealaus. Reikia pamatyt!
Pirmos dienos vakaras įprastai Pinske skiriamas sumestiniam vakarėliui, kuris vyksta tiesiog dalyvių parkinge. Palapinė, stalai, kolonėlė, du mikrofonai ir visą vakarą vykstantis gyvas pačių dalyvių performansas. O jie, kažkaip, dainuot moka. Plius dar atvyko vienas bičas, kuris kažkokių jų vietinio dainorėlių šou finalistas. Žvaigždė, ne kitaip. Bet ir skamba gerai.
Sekmadienis – varžybų diena. Porinės treniruotės, krūva porinių varžybinių važiavimų. Žiūrovai jau irgi čia. Tik oras nepasigailėjo – vienintelė diena ilgame laikotarpyje, kai lijo, buvo būtent sekmadienis. Šeštadienį oras buvo nuostabus, pirmadienį ir vėl viskas puikiai. O sekmadienį +10 ir lietus. Tiesa lietaus realiai buvo mažiau nei žadėjo prognozės. Lygiai kaip ir mano energijos! Ar čia oras tokią įtaką padarė, ar tiesiog likučius vakar iššvaisčiau, bet buvo sunku – šaltis purtė, karštis pylė, daug jėgų reikėjo tam, kad susikaupti ir padaryti darbą iki galo. Bet viskas pavyko puikiai tomis sąlygomis, kuriomis teko dirbti.
Varžybose lietuvių rezultatai ir vėl džiugino – Gediminas Levickas Nr.1, na o žemiau ten visi kiti.
Kelionė atgal buvo tiek sklandi, kad net ir teksto jai nebeliko. Tiesiog puikiai viskas. Startavom apie 19:00 iš Pinsko, Vilniuje ėjau miegot jau 00:00 val.
Tiesa, pakeliui matėm dvi tokias avarijas, kurios tikrai „pakarpė mano sparnus“ bent 10km/h. Taip ir nesupratom ką reikia daryti, kad taip „pabaigti“. Spėju, kad techninė automobilių ir padangų būklė toje vietoje suvaidino lemiamą vaidmenį.
Ai, dar ir kepurę buvau palikęs Pinske viename automobilyje, kuris visiškai netikėtai atvyko į tą degalinę, kurioje buvom sustoję pailsėti. Susidėliojo viskas savaime taip gerai, kad nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėminga!
Sekantis etapas jau gegužės viduryje, galų gale ir vėl važiuosim į didelį Mogiliovo oro uostą, kuriame drąsiausi rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda!
