“Ar norėtum būti SPORTLAND SUMMER VIBES renginio fotografas?”. Kaip manot, kiek laiko galvojau išgirdęs šį klausimą? Teisingai, jeigu gerai prisimenu – net negalvojau. Taip, taip ir tik taip! Iš kart buvo aišku, kad bus puikus renginys ir nuotaika bus superinė, o ir siurprizų tikrai galima tikėtis! Nes Sportland misija yra padaryti jaunų žmonių gyvenimą įdomesnį, geresnį ir emocionalesnį!
Renginio struktūra ir žmonės
Renginys buvo suskirstytas į tris dalis – ekskursija (įdomu), veiklos WakeWay parke (gerai) ir galų gale skrydis oro balionu (emocionalu). Tiksliau skrido daug balionų, nes ir žmonių susirinko iš visų trijų Baltijos valstybių. O žmonės – visi vieni už kitus aktyvesni, linksmesni ir įdomesni. Susirinko daug Lietuvos gyventojams žinomų veidų – Naglis Bierancas, Indrė Stonkuvienė, Donatas Montvydas, Marija Grabštaitė ir kiti, žinomi šokėjai, sportininkai, fotografai, ir šiaip žmonės, kurių visų išvardinti, turbūt, net nesugebėčiau.
Ekskursija po Vilnių vyko atviru autobusu, kuris po viso turo keleivius atvežė į WakeWay vandenlenčių parką, kuriame jų jau laukė DJ paruošęs vasariškų skambesių, skanūs užkandžiai, įspūdingi burgeriai, chill ir make-up zonos, wake treniruotės ir renginio vedėjas, radistas, Rolandas Mackevičius, kuriam jokio skirtumo kalbėti lietuviškai ar angliškai ir tą jis daro tokiu pat greičiu ir rišlumu abiem kalbom.
Siurprizas
Svečiai, pasidžiaugę dovanomis, muzika, saulės spinduliais,
pavalgę ir pasimėgavę vieni kitų kompanija, visi kartu nusifotografavę vėl
susėdo į autobusą, kuris juos išvežė (kol kas žinoma tik tiek) į Vingio parką.
Kur jų laukia kas? Kol kas niekas nežino. Lietuviai gali nuspėti, tačiau
svečiams iš Latvijos ar Estijos tai misija neįmanoma.
Siurprizas pavyko! Atvykus į Vingio parką visus pasitiko
išrikiuoti oro balionai, visi operatyviai pasidalino į atskiras grupes ir išskrido
tyrinėti Vilniaus iš paukščio skrydžio. O vėjas pūtė Molėtų link. Tai ir žymųjį
stadioną prie Akropolio matėm, ir Černobylio filmavimo rajoną, praskridome virš
„Mandarino“ ir pasileidome tolyn skrisdami virš nuosavų namų rajonų stogų.
Labai gražu stebėti ten besiilsinčius prie nuosavų baseinų žmones, su jais
kalbėtis ir tiesiog dairytis aplink. O ir saulėlydis buvo mažų mažiausiai
nuostabus.
Ačiū Sportland už galimybę būti viso to dalimi!
Jeigu ir Jūsų renginiui reikalingas fotografas – nedvejokite ir susisiekite!
Aš – ilgametis autosporto renginių fotografas, ir mano pažintis su autosporto renginių fotografija prasidėjo jau prieš daugiau nei 10 metų. Pradėjęs nuo mėgėjiškų slalomų fotografavimo vėliau dirbau tokiuose renginiuose kaip “FIA World Rallycross Championship”, “FIM Motocross of Nations”. Buvau daugelio kitų renginių fotografas.
Per tuos 10
metų lietuviškuose renginiuose pasikeitė viskas. Arba beveik viskas. Pasiruošimo
ir technikos lygis užaugo, organizatoriai renginius daro vis patrauklesnius
žiūrovams, o ir pastarieji pradėjo suprasti, už ką mokami pinigai įsigyjant
renginio bilietą. Saugumo lygis paaugo. Rėmėjai suprato ko ir už ką reikalauti,
o organizatoriai išmoko komunikuoti ir nuo to laimi visi.
Renginiuose
atsirado daugiau veiklų žiūrovams, pramogų, kokybiškos muzikos ir, kas yra
labai svarbu man pačiam – kokybiško maisto! Taip, šiuo klausimu
pasikeitimai vieni didesnių. Jeigu pries 10 metų neįsivaizduodavome renginio be
„troškintų kopūstų su dešrelėmis“ ir „žirnių su spirgučiais“, kurie visą dieną
trokšdavo tose pačiose keptuvėse (ir pusiau laimingi būdavo tie, kurie
valgydavo vieni pirmųjų) tai dabar pasirinkimas pats įvairiausias. Ir tik
organizatoriaus sprendimas nulemia, ką valgysime jo renginio metu.
Pasikeitus viskam, pasikeitė ir reikalavimai saugumui, renginių
fotografams ir jų kuriamam produktui.
Saugumas
Jeigu seniau dar būdavo galima apsivilkti ryškiaspalvę
liemenę ir drąsiai eiti į trasą be jokių akreditacijų, saugos instruktažų ir
t.t. tai dabar tokių renginių arba liko labai mažai, arba man tiesiog pavyksta
jų išvengti. Sveikatos draudimas tapo privalomu daugumoje jų, saugos
instruktažas tapo privalomu ir visiškai suprantamu, o patekti į trasą be
organizatoriaus leidimo šiais laikais darosi vis sunkiau. Ir deja, tai vis dar
nėra neįmanoma. Nuoširdžiai rekomenduoju vengti tokių renginių, kurių metu yra
parduodami bilietai, o į trasą galima patekti labai paprastai.
Bandant apeiti taisykles ir patekti į trasą negavus akreditacijos (arba kai jos visai nereikia), rizikuoja visi. Ir pats renginių fotografas, ir renginio reputacijai kyla rizika, o apie organizatoriaus atsakomybę šiuo atveju nereikia net pradėti diskutuoti. Ir pabandykit atsakyt sau į klausimą – ar tikrai to reikia? Ar tikrai patekimas arčiau važiuojančio automobilio vertas tokios rizikos? Labai gerų kadrų galima padaryti ir iš žiūrovams skirtų vietų.
Akreditacijos
Kuo akreditacija pakeičia visą situaciją? Nežiūrint į tai,
kad ji, dažniausiai, suteikia leidimą pateikti į trasą (ne visais atvejais).
Situaciją ji pakeičia tuo, kad prieš pasirašydamas po saugos taisyklėmis jas
perskaitai , su jomis sutinki ir pasirašai įsipareigodamas jų laikytis. Tai
kiek supaprastina visus tolimesnius klausimus atsitikus nelaimei. Todėl būtinai
registruokitės kiekvienam renginiui kaip fotografai, susipažinkite su
organizatoriaus parengtomis saugumo taisyklėmis ir jų laikykitės. Tai svarbu
visiem! O ir nepamirškit sveikatos draudimo. Pirkdami jį visada paminėkite, kad
dalyvausite automobilių sporte. Nuo to kiek ūgteli kaina, tačiau tikrai žinai,
kad draudimas galios ir patyrus įvykį lenktynių trasoje.
Taisyklės
Kalbant apie taisykles – jos ypatingai griežtos, kai tenka
dirbti renginiuose, kuriuos gyvai transliuoja pasaulinės televizijos. Atsiranda
ne tik labai apibrėžtos vietos, iš kur galima dirbti, bet ir migravimo tarp tų
vietų planai bei konkretūs laikai.
Diskusijose apie saugumą dauguma galvoja tik apie avarijas.
Bet yra daug daugiau galimų numatyti ir neįsivaizduojamų rizikų. Nepamirškit,
kad tai techninė sporto šaka ir lūžus detalei automobilio kryptis gali greitai
pasikeisti. Taip pat ir akmuo „išspjautas“ iš po rato labai skausmingai
kontaktuoja su žmogaus kūnu, nesvarbu į kur pataikytų.
Renginio nuotraukos. Atraskit savo aukso viduriuką.
Ilgą laiką buvo įprasta, kad automobilių renginiuose reikia fotografuoti automobilius. Na nes: „Seniuk, gi ne žmonių lenktynės čia, o automobilių“. Ir tada žiūri po renginio į 200 nuotraukų albumą, kuriame vis kitu kampu užfiksuotas vis kitas automobilis, next… next… nejučia nusižiovauji. Bet tai jau senokai nebe tiesa. Visą renginio emociją ir nuotaiką kuria žmonės. Todėl nepamirškit labai proporcingai paskirstyti savo dėmesį tarp automobilių ir žiūrovų, lenktynininkų, aptarnaujančio personalo, teisėjų. Šypsenos, nuostaba, šilti pokalbiai, gestai, viskas kuria savą istoriją. Ir savo nuotraukomis jūs ją galite parodyti. Kalbant apie proporcijas – nepasakysiu taisyklės, kiek procentų ir ko turi būti. Tai labai priklauso ir nuo paties renginio, žiūrovų skaičiaus, automobilių lygio ir t.t. Atraskit savo aukso viduriuką.
Greitis ir rėmėjai
Kiekvienas autosporto renginių fotografas turi nuotraukas pateikti greitai arba labai. Seniau organizatoriai laukdavo net 5 dienas, kol jiems bus paruoštas nuotraukų albumas. Dabar įvykęs įvykis trasoje aprašomas ir iliustruojamas spaudoje iš karto. Todėl greitis čia ypač svarbus. Žiūrovai su telefonais visada bus greitesni, todėl čia dar reikia nepamiršti ir kokybės. Reikia daryti ir kokybiškai ir greitai. Labai greitai.
Organizatoriui visada labai svarbu, kad nuotraukose matytųsi
jo renginio rėmėjai. Taip, reklama kartais užknisa,
tačiau supratimas, kad be rėmėjų organizatorius nepadarys tokios kokybės
renginio, kuriame tu norėtum fotografuoti, padeda šiek tiek objektyviau
pažiūrėti į šį momentą. Taip, tai iš ties labai svarbu. Visada į tai
atkreipkite dėmesį.
Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie fotoaparato nustatymus ir
kitas subtilybes. Svarbiausia, kad nuotraukos patiktų Jums, Jūsų žiūrovui ir
užsakovui, kuris už tai moka pinigus. Ir dar kartą primenu rėmėjus ir emocijas.
Už kiek fotografuoti?
Visi dirbam laisvoje rinkoje, todėl fotografavimo kaina yra tik fotografo ir organizatoriaus susitarimo reikalas. Jeigu abiems sąlygos tinka – reiškia abi pusės laimingos. Jeigu kažkuri pusė nelaiminga – reikia ieškoti sprendimų. Mano asmenine nuomone svarbiausia, kad ta kaina apskritai būtų. Nemokamai fotografuokite sau, savo šeimos nariams, kurkite socialinius projektus. Beje, yra labai geru ir socialiniu pagrindu organizuojamų automobilių sporto pavyzdžių Lietuvoje! Ir pabaigai apibendrinimas: emocijos, kokybė, greitis, draudimas, organizatoriaus taisyklės ir nepamirškit svarbiausio – automobilių sportas iš tiesų labai pavojingas gyvybei!
Kelionėje į Baltarusiją yra vienas didelis neišvengiamas
minusas. Siena. Tiksliau jos nenuspėjamumas. Negali planuotis kelionės laiko iš
anksto, nes viskas ką beplanuosi bus tik „šakėmis ant vandens“ parašyta. Taip,
yra pagalbinių priemonių, tokių kaip video transliacija nuo sienos, bet ji rodo
situaciją iki įvažiavimo. O kaip bus sienos viduje, tarp sienų ir t.t. –
nepamatysi niekaip.
Šį kart važiavom su Mantu. Jeigu reiktų sukonkretint kas jis toks – Mantas Kuzmarskis – tarptautinės kategorijos drifto teisėjas ir senas draugas, kuris iš principo ir atvedė į driftą, pakvietęs fotografuoti Drifter.lt komandos dar tais laikais, kai Timas vairavo Omega. Kadangi važiavom dviese, dviese ir sprendėm: ką darom, kada išvažiuojam, na ir susidėliojom planą, kad per Velykinį savaitgalį geriausia bus važiuoti „iš vakaro“, nes šeštadienį 9:00 ryte jau reikia būti trasoje Pinske, beveik 400 km nuo Vilniaus.
Startavom gerokai po darbų, pasidarę visus dalykus, kurie buvo suplanuoti penktadieniui, pavalgę, nusipirkę paskutinės skanios kavos tame savaitgalyje. Pajudėjom tiesiai link Medininkų. Dažniausiai mano kertama siena, kurioje visa sistema aiškesnė nei aiški. Atvažiuojam 20:35 ir pamatom, kad stovim, turbūt, keturiasdešimti eilėje dar iki Lietuvos posto. O ten – jau irgi pilna mašinų, jų skaičių įvertinti iš toli gana sunku. Greitas sprendimas, apsisukam ir judam kaimo keliais link Šalčininkų. Nes juk visi sako – „ten gerai, ten visada greičiau“. Nu ok – ten dar ir pakeliui. Važiuojam.
Medininkų eilė
Šalčininkų eilė
Viltis sužiba pamačius viso labo 10-15 mašinų eilę. Bet ir užgęsta pamačius kokiu greičiu ta eilė juda. Trauktis jau nebėra kur, stovim ir laukiam. Baltarusijos muitinę pasiekiam viso labo 00:30, o iš sienos išvažiuojam, turbūt, apie 01:30. Toliau seka sustojimas užsipilt kuro ir paieškos kur nusipirkti kelių mokesčio įrangą. Kelių mokestis ten atskira istorija. Apie 02:00 randam tą kelių mokesčio punktą ir perkam. Kad išleistum pinigus kitos šalies teritorijoje neužtenka nusipirkti lipduko ar tiesiog įvesti V/N į tos šalies duomenų bazę. Turi pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą, įnešti pinigų į „įrenginio sąskaitą“ ir t.t. O vien sutarties pasirašyme mažiausiai 11 parašų.
02:30 formalumai atlikti, judam toliau. Čia jau jokių nesklandumų. Kelių būklė visumoje labai gera, tačiau jų sužymėjimas naktiniam vairavimui nelabai pritaikytas. O ir žvėrių susitikimo galimybės ten didesnės: zuikis vienas vos išnešė sveiką kailį.
Atvykstam į Pinską 5:30, iškart griūnam į lovas ir miegam iki 8:30.
Kaip bebūtų keista – po 24 valandų nemiegojimo gavęs tris valandas miegui aš visą sekančia dieną buvau kaip ant sparnų. Nuotaikos užtaisas rimtas, energijos kiekis wow, visa diena praėjo tobulai. Gal tik “restorano vadovei” nelabai patiko mano gera nuotaika komentuojant / giriant jos maista :)))
Pirma diena, šeštadienis, kaip įprasta Baltarusijoje, būna skirta treniruotėms ir kvalifikacijai be žiūrovų bei dalyvių paradui. Daug pasikartojančių važiavimų, mažai porinių treniruočių, visi šlifuoja trajektorijas, ruošiasi kvalifikacijai. Šį kart kaip niekad daug Lietuvai atstovaujančių ekipažų – gal 6 automobiliai atvyko. O ir dienos pabaigoje lietuvių rezultatai atrodė labai gerai: Laisvūnas 3, Gediminas 4, Vainius 5, Darius 15.
Po kvalifikacijos rezultatų paskelbimo – apie 10 automobilių pajuda į miesto centrą kur juos pasitinka tikrai didelis kiekis žmonių. O kiek dar pakeliui juos filmavo ar fotografavo telefonais – kažkas nerealaus. Reikia pamatyt!
Pirmos dienos vakaras įprastai Pinske skiriamas sumestiniam vakarėliui, kuris vyksta tiesiog dalyvių parkinge. Palapinė, stalai, kolonėlė, du mikrofonai ir visą vakarą vykstantis gyvas pačių dalyvių performansas. O jie, kažkaip, dainuot moka. Plius dar atvyko vienas bičas, kuris kažkokių jų vietinio dainorėlių šou finalistas. Žvaigždė, ne kitaip. Bet ir skamba gerai.
Sekmadienis – varžybų diena. Porinės treniruotės, krūva porinių varžybinių važiavimų. Žiūrovai jau irgi čia. Tik oras nepasigailėjo – vienintelė diena ilgame laikotarpyje, kai lijo, buvo būtent sekmadienis. Šeštadienį oras buvo nuostabus, pirmadienį ir vėl viskas puikiai. O sekmadienį +10 ir lietus. Tiesa lietaus realiai buvo mažiau nei žadėjo prognozės. Lygiai kaip ir mano energijos! Ar čia oras tokią įtaką padarė, ar tiesiog likučius vakar iššvaisčiau, bet buvo sunku – šaltis purtė, karštis pylė, daug jėgų reikėjo tam, kad susikaupti ir padaryti darbą iki galo. Bet viskas pavyko puikiai tomis sąlygomis, kuriomis teko dirbti.
Varžybose lietuvių rezultatai ir vėl džiugino – Gediminas Levickas Nr.1, na o žemiau ten visi kiti.
Kelionė atgal buvo tiek sklandi, kad net ir teksto jai nebeliko. Tiesiog puikiai viskas. Startavom apie 19:00 iš Pinsko, Vilniuje ėjau miegot jau 00:00 val.
Tiesa, pakeliui matėm dvi tokias avarijas, kurios tikrai „pakarpė mano sparnus“ bent 10km/h. Taip ir nesupratom ką reikia daryti, kad taip „pabaigti“. Spėju, kad techninė automobilių ir padangų būklė toje vietoje suvaidino lemiamą vaidmenį.
Ai, dar ir kepurę buvau palikęs Pinske viename automobilyje, kuris visiškai netikėtai atvyko į tą degalinę, kurioje buvom sustoję pailsėti. Susidėliojo viskas savaime taip gerai, kad nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėminga!
Sekantis etapas jau gegužės viduryje, galų gale ir vėl važiuosim į didelį Mogiliovo oro uostą, kuriame drąsiausi rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda!
