Kodėl būtent dviratis? Neturiu čia visiškai raiškaus paaiškinimo kodėl. Bet galiu garsiai pasvarstyti, gal čia ir atsiras atsakymas. Bet apie viską iš pradžių. O ir užrašyt dalykus norisi, kad atmintyje liktų vietos kitiems geriems momentams.
Vaikystėje buvo daug važiuota dviračiais – tiek tėvų, tiek senelių, draugų. Labai aiškiai prisimenu, kaip koją perkišęs per rėmą bandžiau suvaldyti tėčio “MIHCK” dviratį, o be rankų važiuot mokėjau tik su kaimyno “Ereliuku”. Paauglystėje irgi nemažai myniau, jau tada su savo beveik asmeniniu (dalindavomės su broliu) “kalnų dviračiu” (Alpina 26″ ratais ir trimis milijonais pavarų), kuris, beje, gyvas iki šių dienų. Bet visada apsiribodavau kiemu ar gatve. O kartais ir į “kalnus” išvažiuodavau, neveltui mano gatvė Kaune vadinosi Kalnų. Trumpi, greiti, kartais linksmi, kartais skaudūs paaugliški pasivažinėjimai.
Rašau ir vis išlenda nauji vaizdiniai apie tai, kaip mindamas “MOTOVELO” (Desna atitikmuo) bandau kilstelėti priekinį ratą, vairas lieka rankose, stabdau, krentu krūtine ant vairo strypo. Brolis meistravo kažką. Aiškiai prisimenu, kaip su tėčio “MIHCK” irgi kilstelt ratą bandžiau ir jis išvažiavo vienas sau tolyn. Haha vėl brolis kažką meistravo.
Tada sekė labai ilgas periodas be jokio aktyvesnio sporto. Jokio. Akies operacija kažkiek apribojo, bronchinė astma, fotografavimui daug laiko skirdavau, šeimos reikalai, vaikų poreikiai. Atrodė – dviračiui vietos tikrai niekaip nėra. O ir finansiškai jis neatrodė, kaip labai lengvai įveikiamas pirkinys.
Toks ilgas periodas be sporto padarė taip, kad sirgti buvo normalu, ypač sirgti pūline angina. Tai tapo taip įprasta, kad vaistais jau būdavo pasirūpinama iš anksto, o ir paties susirgimo kelias buvo visiškai aiškus. Pajudi kažkiek, sukaisti, atsigeri šalto vandens, na ir va – tiek ir tereikėjo.
Tuo metu geras draugas Edgaras jau aktyviai mynė dviratį, tuo džiaugėsi, o taip pat ir pabandyt davė. Patiko. Nustebau, kad toks didelis dviratis gali sverti tiek mažai.
Tuo pačiu pradėjau šiek tiek minti Vilniaus miesto oranžinius dviračius (į darbą ir atgal).
2017 metų birželio viduryje, sirgdamas gal plaučių, gal ausų uždegimu, gal ir vėl ta pačia angina, grįžęs iš gydytojos negriuvau tiesiai į lovą. Nuejau į kaimynystėje šviežiai atsidariusią sportui skirtų prekių parduotuvę ir paklausiau savęs – o kada gi dar, jeigu ne dabar? Būtent DABAR.
Ilgas rinkimosi procesas, nes biudžetas ne optimistinis, keturių skirtingų dviračių bandymai, spalvos testas “patinka nepatinka”, kelios žinutės su nuotraukomis draugams, labai geras pardavėjas.. ir namo keliauju išleidęs 1,5 karto daugiau, nei numatęs, sirgdamas, su laaaaabai plačia šypsena veide ir labai dideliu pasididžiavimo jausmu. Nežinau iš kur tas jausmas toks, bet, matyt, jau būtinai reikėjo ką nors nusipirkti.
Pirkdamas dar motyvavau save, kad tai tik vienkartinė išlaida amžinam asmeniniam sporto klubui… Klydau! Bet apie išlaidas galima bus kituose įrašuose papasakoti.
Parėjau namo, parsivedžiau dviratį, pasistačiau kambario viduryje, dar kart visą apžiūrėjau meilės pilnomis akimis: kiekvieną detalę, padangas, pedalus. Viskas atrodėl TAIP gražu! Bet namuose neužsibuvau. Ir, nežiūrint į tai, kad vis dar sirgau – apsirengiau kažkokius rūbus ir išmyniau. Įsijungiau Endomondo, Žvėryne nusileidau prie upės, nuvažiavau iki Šilo tilto, grįžau atgal ir nustebau pamatęs, kad taip lengvai susirinko 10 km. 10 km? Sergant? Wow.
Ir tuo metu adata įsmigo labai giliai. Kilometrų skaičius augo, valandų skaičius ant dviračio taip pat, 100 km nebeatrodė, kaip neįveikiamas atstumas, bet apie viską po truputį.
Sveikata – nustojau sirgti. Gal per drąsu taip kalbėti, gal ir į medį pabelsti reiktų, bet iš ties ligos nebekamuoja. Elementari sloga nebeužsibūna, jeigu iš vis atsiranda, o apie kažką rimtesnio iš vis nekalbu. Astma apie save irgi nebeprimena. Aš vis dar turiu naudoti inhaliatorius, bet dozės jau net nebe kasdienės.
Kūno svoris ir apimtys – ilgą laiką svoris laikėsi vienoje vietoje, tačiau marškiniai tapo per dideli, kelnės per plačios, kol galų gale ėmė kristi ir svoris. Nekeičiant jokių mitybos įpročių. Ir svorio kritimas nebuvo joks tikslas. Buvo labai smagu leisti laiką ant dviračio, minti, rinkti kilometrus, atrasti vietas, matyti dalykus. Svorio kritimas – tai kaip geras “priedas prie” buvo.
Kantrybė – neįtikėtina kaip dviratis išmoko palaukti, pakentėti, padirbėti su savim ir dar šiek tiek palaukti. Ir tai pritaikoma daugelyje gyvenimo situacijų.
Atsparumas šalčiui – jeigu seniau reikėdavo megztinio, šaliko, šiltos striukės, tai dabar šalikas tapo nebenešojamas, megztiniai nešiojami retai ir apskritai kūno reakcija į šaltį tapo visiškai kitokia. Dingo karštas vanduo? Nieko tokio, tiks ir šaltas. Išsimaudyt Jūroje žiemą? Ok, darom!
Labai daug dalykų pasikeitė mano savijautoje pradėjus rinkti kilometrus. Ir tai ne nuobodu, kaip kai kuriems atrodo, tai iš ties atneša daug įdomaus. Daug naujo atrandi ir pamatai, tiek savam mieste, tiek užmiestyje. Įlendi į tokias vietas, pro kurias automobiliu važiuodamas net galvos į tą pusę nepasuki. Sutinki naujų žmonių, atsiranda naujų temų. O ir savo psichologinių galimybių įveikimo džiaugsmas – jis sunkiai apsakomas. Tad siūlau pabandyt 🙂
Pirmam įrašui tiek. Nežadu rašyti dažnai, bet ir sustoti nenoriu.
Iki sekančio!