2018 metais dviračiu numyniau 5 000 km, lygiai, paskutinius išstenėjau vos vos, kad tik pasiekti apvalų skaičių. Vos stenėjau ne tik aš, bet ir dviratis – klibančia priekine stebule, traškančiais centriniais guoliais, nesijunginėjančiomis pavaromis ir dar kitais erzinančiais dalykais. Bet iš esmės, kad ir kaip tai atrodytų – tai tik skaičius. Visa esmė – kaip tie kilometrai surinkti, kiek pamatyta, ko patirta ir t.t.
Praeitais metais įsimintinų kelionių buvo daug. Viena jų, turbūt, įstrigs labai ilgam, nors nebuvo nei ilgiausia, nei daugiausia ištvermės pareikalavusi, nei keliais naujais, bet su pusiau netyčiniu labai skanaus alaus pristatymu tiesiai į pusiaukelę ir vyko tai rugsėjo pabaigoje.
Dar viena įsimintina kelionė buvo su Romka iš Kauno į Varėnos rajoną, kur turėjome visko – daugiau nei 130 km kelio įvairiais paviršiais iš kurių asfalto buvo gal 60 km, vėjo į veidą, pradurtą padangą, skanius pietus Alytuje su vietinio bravoro virtu gaiviuoju gėrimu, pievų, žvyro ir net šviežiai patreštų laukų, pro kuriuos važiuojant tokioje kaitroje realiai vimdė 😀
Bet labiausiai išskirtinės buvo trys. Taigi – 2018 metų TOP-3 😀
3 VIETA
Trakiškiai – Druskininkai – Merkinė – Senoji Varėna – Trakiškiai. Rugsėjo 6 d., 125 km. Atostogavau vienas kaime ir nusprendžiau visą dieną praleisti ant dviračio. Prisipūčiau padangas iki kokių 2,8 atmosferų (įprastai būna apie 2-2,2) ir puoliau mint. Vien asfaltas, mažai kalnų, palankus vėjas, tiek, kiek jis gali būti palankus važiuojant visomis kryptimis vienoje kelionėje.
Pirmi 50 km iki Druskininkų buvo rekordiniai man pačiam ir pagerinti skaičių nepavyko iki šiol. Palikau tai kitiems metams. Labai norėjau kavos, vadinasi. Įprastai, geru ritmu, pailsėjus, 50 km važiuojasi apie dvi valandas ir dar kažkiek minučių. Šįkart atstumas buvo įveiktas per 1:43 vidutiniu 29,25 km/h greičiu. Wow. Valanda poilsio pas draugus CAFFEINE Druskininkuose ir judu toliau.
Pakeliui į Druskininkus 
Liškiavos architektūrinis vienuolyno ansamblis
Pietūs suplanuoti Merkinėje. „Šilo kopoje“. Fantastinė vieta. Net keista, kad toks namų restoranas rado sau vietą tokioje vietoje. Labai jaukus ir skanus laikas buvo ten. Ilgiausių metų Jums! (jeigu skaitysit, aišku)
Marinuota ir sūdyta seliava, stiklas gaivos 🙂 
Duonos desertas
Vakarojau jau Senojoje Varėnoje, o ilsėjausi Trakiškiuose. 125 km sumoje, vidutinis greitis 25,7 km/h. Gerai „sukosi koja“.
2 VIETA
Vilnius – Trakiškiai. Rugpjūčio 24 d., 104 km. Pabaigiau darbus ofise, persirengiau į „pampersus“, sėdau ant dviračio ir apie 17:00 išmyniau. Orų prognozė nieko gero nežadėjo, bet kad viskas bus taip gražu – net netikėjau.
Išminant buvo +30 laipsnių pavėsyje, pakeliui temperatūra krito, bet drėgmės ore pojūtis visada buvo labai stiprus. Nuo pusiaukelės žiūrint į priekį VISUR mačiau tamsiai mėlynus ir violetinius audros debesis. Žiūri į priekį ir matai, kad tiesiog išvengti viso to nepavyks. Niekaip. Žaibuoja pastoviai ir visame debesų masyve. Čia kairėj, čia dešinėj, čia per centrą ir su mažais laiko tarpais. Griaustinio nesigirdi – reiškia visa esmė dar toli. Dar nepasiekus Varėnos (iki tikslo dar apie 30-40 km) prasidėjo lietus, o prie Varėnos prasidėjo visa liūtis.
Tokia liūtis, kad kelio nesimatė, matėsi tik dviračio žibinto apšviesti lietaus lašai ir viskas. O žaibai jau buvo per visą dangų, tiesiai virš manęs, griaustinis buvo kurtinantis ir aš mindamas balsu žviegiau “WOOOOOW” iš viso to fainumo, kuris darėsi aplink! iš tiesų man labai patinka tokios audros.
TVažiavau su neperlyjama liemene, kurios užtrauktukai laminuoti, ant viršaus užsidėjęs dar ploną striukę, todėl buvau visiškai ramus dėl telefono, ramiai gulinčio galinėje kišenėje. Pasiekęs tikslą supratau, kad kišenė iš tiesų nepraleidžia vandens. Į išorę. Nes viduje jo buvo kokie 5 cm ir telefonas jame tiesiog skendo. Keliu aukštyn nykščius Huawei vandens atsparumui!
Šiame mynime ir gimė frazė: „jeigu galiu įveikti šitą – galiu bet ką“, kurią šiemet teko pakartot ne kartą. Ypac per patį paskutinį žieminį mynimą 😀
1 VIETA
Kaunas – Vilnius su Edga ir Romka. Liepos 29 d., 144 km. Tai buvo, turbūt, karščiausia vasaros diena, kai oro temperatūra siekė arba ir perlipo 35 laipsnių ribą pavėsyje, dirvožemis buvo įkaitęs iki 50-55 laipsnių, o vandens temperatūra upėse persirito per 25 laipsnius.
Startavom ryte, jau buvo karšta. Pasipildėm vandens atsargas, dar papildomai atsigėrėm visokių limonadų su vitaminais, nusipirkom geliukų silpnumo akimirkoms įveikti, šokoladukų ir pajudėjom link Jonavos.
Karmėlavoje 
Šveičarija, Londonas, Paryžius, viskas lengvai pasiekiama dviračiu iš Kauno, o dar lengviau – iš Jonavos 🙂 
Geiiuko ir opa važiuojam
Romka palydėjo iki Šveicarijos kaimo ir pasuko atgal, o toliau visą kelią įveikėm su Edga dviese. Paklaidžiojom po Ruklos karinį poligoną, pas kareivius pailsėjom ir pasipildę vandens atsargas numynėm link vienintelio vien upės tėkme varomo Čiobiškio kelto per Nerį.
Baimės pirnos kelnės 🙂 
Dideliu greičiu, kaip zuikiai kokie
Jame dar vienas sustojimas ir poilsis. Ir jau minti darėsi sunku. Sekanti stotelė – Kernavė. Kernavėje jau buvo 100 km ir jau motyvacija sake: „ateee Matulaiti“. Galvojau stabdyti viską ties ten. BET. Bet vištienos kepsnys, pora stiklų šalto gėrimo, Edgos motyvacinis influencinis darbas ir mes numynėm toliau. Likę kilometrai jau nebebuvo tokie sunkūs, tik visose įkalnėse labai atsilikdavau nuo Edgos. Na, fizinis pasiruošimas irgi skirtingas.
Kelte iškritom ir mes ir dviračiai 
Nu čia jau man amen 
Kernavės piliakalniai
Mano skaičiavimais išgėrėm ne maziau nei 9-10 litrų skysčių ir šiaip viskas buvo gerai. Šitą važiavimą tikrai reikės kartoti ir 2019-ais. Labai geri prisiminimai!
Jeigu praleidot pirmą įrašą – jis čia