Keliaujame Rusijon
2019 m. vasario 14 d., ketvirtadienis, prasidėjo labai anksti. Žadintuvas 3:30, po jo dušas, pusryčiai, automobilis. Susitikimo laikas oro uoste – 4:50 val. ryte. Keliaujame į Baja Russia 2019 – pirmąjį FIA World Cup for Cross Country Bajas etapą.
Iškart prabudus organizmas siunčia signalus, kad ne viskas yra ok. Sloga, kosulys, temperatūros lyg nėr, bet ir nesmagu labai.
Į oro uostą suvažiuojame vienu metu – Benediktas, Arūnas (video operatorius) ir aš. Praeiname patikrinimo procedūras ir viduje sutinkame Dakaro techninių sunkvežimių ir kitos technikos pasiėmimo kryptimi keliaujančius General Financing Team Pitlane, Agro Rodeo ir Craft Bearings komandų žmones, taip pat ir #iGo2Dakar projekto „galvą“ – M. Plukį. Čia iš vis kosminis sutapimas, nes jo kelionė nesusijusi su nei vienu iš mūsų. Bet visų pirma stotelė ta pati – Ryga.
Benediktui nebeįmanoma ramiai net kavos nusipirkti. Net 5 val. ryto. Gerbėjai drąsiai prašo autografų, nusifotografuoti kartu, o Benediktas neatsako nei vienam iš jų. Tas pats ir Rygoje, po poros valandų. Bandymas nusipirkti kavos baigiasi: „labas rytas, gal galima mano vaikui su Jumis nusifotografuoti?“ „Taip!” 🙂 Gražu!
Toliau skrydis į Helsinkį, kur jau mūsų laukia likusi General Financing Team Pitlane komandos dalis – technikai su varžyboms paruoštu Toyota Hilux ir geriausias logistikos specialistas su itin patogiu ilgoms kelionėms, septynių vietų Toyota Proace Verso. Ten pirmą kart pasimatome ir su naujuoju komandos šturmanu – Bartek Boba. Susėdame ir prasideda likusi dalis kelionės į Kareliją, kuri iš viso užtruko apie 16-17 valandų. Rusijos sieną kirtome be jokių nesklandumų nepaisant to, kad tai užtruko apie dvi valandas. Organizatoriai čia padarė tikrai didelį darbą suderindami sklandų visų tarnybų darbą ir visi patikrinimai vyko labai paviršutiniškai. Patikėkite – iš savo patirties žinau, kad dvi valandos keliaujant su dviem daiktų pilnais mikroautobusais ir sportiniu automobiliu priekaboje – tikrai labai geras rezultatas!
Sveikata pakeliui sako, kad kelio atgal nebėra ir, galų gale, po poros metų pertraukos aš ir vėl sirgsiu. Benediktas, turbūt neapsikentęs visų mano skleidžiamų garsų, „išrašo“ granulių, kurias čia pat suvartoju. Ačiū dar kart!
Prieš pasiekdami viešbutį aplankome serviso parką, apžiūrime, kad ryte nebūtų jokių siurprizų ir važiuojame vakarieniauti.
Pirma varžybų diena
Rytas, kaip ir visi kiti rytai po šio, prasideda anksti arba labai anksti. Viešbutis jaukus, tačiau pusryčius duoda tik nuo 8 val. ryto, o tuo metu jau reikia būti administracinėje komisijoje, todėl mūsų laukia paruošti „pusryčių daviniai“. Mano draugai jau žino, kad pusryčius pavalgyti aš mėgstu. O ypač, kai žinau, kad prieš akis diena gryname šaltame ore, su daug judėjimo ir mažai galimybių pavalgyti dienos metu. Tai vienam žmogui skirtas davinys man buvo.. per mažas!
Administracinėje komisijoje viskas sklandžiai. Kol Benediktas su Barteku tvarkosi savo dokumentus pirmame administracinio pastato aukšte aš kylu į antrą ir iki galo sutvarkau akreditacinius klausimus – parašai, saugumo instruktažas ir skiriamieji ženklai bei spec. liemenės jau mano rankose. Keliaujame į techninę komisiją. O čia jau situacija kiek liūdnesnė. Pirmieji atvykę dalyviai nebuvo susitvarkę visų dokumentų, todėl visų kitų patikros labai vėlavo. Tačiau oras geras, kiek vėsoka, bet saulės spinduliai džiugino labai.
Po techninės komisijos – serviso parkas, kuriame pakeičiamos „gatvinės“ padangos į tas, kurios skirtos važiuoti greičio ruože, pildomas kuro bakas ir automobilis važiuoja laukti starto uždarame parke.
Tuo metu mes su Arūnu (primenu – jo visi esminiai video iš šių lenktynių ir Benedikto Vanago Youtube kanale) ir Egidijum (jis užsiėmė mūsų logistika) lekiame į trasą, kurioje bus prologas. Pirmasis greičio ruožas, kurio ilgis viso labo 19 km. Bėgame trasa nuo finišo, ieškome įdomesnės vietos, tačiau viskas ką randame – šiek tiek vingiuotas kelias su dideliais sniego kalnais aplink. Ko jau ko, bet sniego ten netrūko. Jeigu lipdamas iš kelio nesutrypi paviršiaus, ant kurio stovėsi – prasmengi iki klyno. Jeigu klynas būtų auščiau – smigtum giliau 🙂 Galima buvo bėgti ir toliau, tačiau visada suvoki, kad reikės grįžti ir tą daryti reikės operatyviai. Įsitaisome, sulaukiame komandos ekipažo ir lekiame atgal. Privalome spėti pasiekti vietą, kurioje vyks spaudos konferencija, po kurios seks startinės eilės pasirinkimas pirmiems dešimčiai dalyvių (pagal prologo rezultatus), oficialus varžybų atidarymas ir starto podiumas.
Baja Russia 2019 prologe Benediktas su Barteku treti, varžybos atidarytos, važiuojame į viešbutį susidaryti sekančios dienos plano, pavalgyti ir ilsėtis.
Antra varžybų diena
Rytas ankstyvas, tačiau su privalumais – normalūs ankstyvi viešbučio pusryčiai su normaliu pasirinkimu skanaus maisto. Ypač skanios čia košės. Nežinau kaip jie jas daro, iš ko, su kuo, tačiau košės – WOW. Avižinė, ryžių ir net nežinau, gal sorų košė. Visos wow J ok, užteks ėst, judam toliau, bet šis rytas jau fainas 😀
Šią dieną – du greičio ruožai. Vienas apie 100 km, kitas, berods, apie 170 km ilgio. Vėl ilgi bėgimai trasose ieškant tos geriausios vietos, tačiau tą vieta rasti nėra taip paprasta. Visada atrodo, kad va dar šiek tiek paėjus jau bus kažkas. Bet paeini ir matai, kad vėl nieko. Tada atsiranda dilema – grįžti ten, kur buvo lyg kažkas pusėtino, ar judėti toliau. Judėdamas toliau ir vėl privalai nepamiršti, kad reikės grįžti ir grįžti greit. Labai džiaugiuosi, kad dviračio mynimas pernai ir bėgiojimas šiais metais jau davė rezultatų – kiek reikia, tiek ir bėgi 🙂
Startas, finišas, startas, finišas ir vėl serviso procedūros, uždaras parkas, kelionė viešbučio link ir planas bei poilsis prieš sekančią dieną. Komandos rezultatas labai pozityvus – po dienos ir vėl treti bendroje įskaitoje.
Sekmadienis, paskutinė Baja Russia diena
Paskutinė Baja Russia 2019 diena pasitiko rimtu vėju. Kartais jis susilpnėdavo, kartais pakildavo toks, kad ir eiti sunku būdavo. Nuo ryto galvojau, kad tokio ilgio trasoje tikrai gali būt vietų, kur vėjas gali įsijausti. Vėl geriausių vietų ieškojimai, fotografavimas, nuotraukų persiuntimas komandai.
Pirmame šios dienos greičio ruože nebefinišavo ekipažas iš Čekijos. Nors labai nemėgstu džiaugtis kitų nesėkme, tačiau tai buvo geras ženklas komandai. Čekai buvo pagrindiniai konkurentai kovoje dėl trečios vietos ir skyrė juos nuo mūsų komandos viso labo apie 40 sekundžių. Priekyje esantys varžovai buvo savo „namų kieme“ ir pavyti juos ten buvo faktiškai neįmanoma. Rusų ekipažas – vietiniai ir vieni iš organizatorių. Suomių ekipažas – būtent tame regione jau daugelį metų kerta mišką, valo kelius ir užsiima kitais darbais. Abu puikiai žino vietas, kelius ir pan.
Laukiu prie finišo Benedikto su Barteku ir girdžiu teisėjų pokalbį apie tai, kad trasoje kažkokia problema. Pasiteirauju apie ką jie kalba, tačiau, kaip įprasta tuose kraštuose, visa informacija specialiai ar netyčia bandoma slėpti:
- Kas vyksta? Klausiu teisėjos.
- Trasoje nestandartinė situacija, ieškomas sprendimas
- Dalyviai nepravažiuoja?
- Nepravažiuoja.
- Avarija ar medis nulūžo?
- Trasoje nestandartinė situacija, visus sprendimus priims teisėjai.
- Bet ten avarijos nėra?
- Labiausiai tikėtina, kad ne avarija
- Medis nulūžo?
- Aš neįgaliota apie tai kalbėti.
Tuo metu prie finišo pasirodo kitus ekipažus palaikantys žmonės, kurie visiškai ramiai kalba apie tai, kad apie 90 km iki finišo kelią užkirto medis, jokios avarijos nėra, visi laukia, kol tai bus išspręsta. Kol kalbamės – į finišą vienas po kito grįžta pirmieji du ekipažai – Rusai su MINI ir Suomiai, varžybų laimėtojai. Medis krito tiesiai po jų pravažiavimo.
Kadangi ties medžiu varžybos nutraukiamos ir visiems likusiems už medžio dalyviams skiriamas vienodas trasos įveikimo laikas – finalinėje lentelėje niekas nepasikeičia. Čia jau tampa galutinai aišku, kad Benedikto Vanago bei Bartek Boba ekipažas Baja Russia 2019 užtikrintai užima trečią vieta. Ekipažai gražia vorele grįžta į finišą ir mes kartu su jais lekiame į finišo podiumą, kuriame dalyviai pakviečiami į sceną, jiems įteikiami medaliai. O visa tai vyksta apie 13 val., todėl tiesiai po podiumo grįžtame į viešbutį pailsėti, persirengti ir laukti apdovanojimų ceremonijos. Ji prasideda tik 18:00 val. spaudos konferencija, o visa oficialioji dalis – nuo 19:00. Į apdovanojimus važiuojame pasiruošę keliauti atgal į Lietuvą. Su visais daiktais, pilnais ekipažais ir t.t.
Keliaujam namo
Po 15 val. trukusios dienos, per kurią sugebėjau padaryti apie 30 000 žingsnių iš kurių apie 30 proc. bėgant – apie 21 val. išjudame į Lietuvos pusę. Ir čia prasideda viena ilgiausių mano kelionių gyvenime (kuri viso truko dar apie 21 valandą). Rusijos sienos prognozuoti negalima, todėl ir laiko planuoti normaliai nepavyks, čia jau aišku. Lėktuvo bilietai nupirkti 14-ai val. iš Helsinkio. Iki Helsinkio apie 6 val. kelio, tačiau pakeliui yra siena. O čia galima užtrukti nuo-iki. Ir to paskaičiuoti ir suplanuoti niekaip nepavyks. Apmaudu (na, čia reiktų sakyti džiugu, iš ties), tačiau sienoje užtrukome tik valandą laiko ir mūsų kelionė iki Helsinkio oro uosto baigėsi 3 val. nakties.
5 ryto pradėjus darbą SAS „langeliui“ išsiaiškinom, kad bilieto laiko pasikeisti negalima, o pirkti naujus bilietus (neturint galimybės grąžinti turimų) – finansiškai visiškai neišmintinga. Su video operatorium Arūnu susiradom patogiausią kampelį visame Helsinkio oro uoste ir prasidėjo gyvenimas tarp žiūrėjimo į ekraną, kavos ir gilaus miego kelis kart po 15-20 minučių. Net oro uosto darbuotojų buvome pažadinti su gana griežta pastaba: „čia miegoti negalima“. Atrodėm kaip žmonės be pastovios gyvenamosios vietos? Turbūt. Aš tai tikrai 🙂
Apie sveikatą tomis dienomis, kai reikėjo bėgti sniegais ieškant geriausios įmanomos fotografavimo vietos, galvoti nebuvo laiko, o viskam pasibaigus ir ji jau klausimų nebekėlė 🙂 Ir jeigu skrydžiai į priekį buvo skaudūs (realiai nuo užgulimo skaudėjo ir dešinę ausį ir pusę galvos), tai atgal parskridau jau visiškai ramiai. O dar ir saulėlydis nuostabus virš Vilniaus pasitiko!
Daugiau nuotraukų iš šio nuotykio galite rasti Benedikto Vanago Instagram’e
Ačiū skaičiusiems, o aš ramiai laukiu kitų kelionių 🙂
