KARELIJOS DIENORAŠTIS: Baja Russia 2019 kartu su General Financing Team Pitlane

Keliaujame Rusijon

2019 m. vasario 14 d., ketvirtadienis, prasidėjo labai anksti. Žadintuvas 3:30, po jo dušas, pusryčiai, automobilis. Susitikimo laikas oro uoste – 4:50 val. ryte. Keliaujame į Baja Russia 2019 – pirmąjį FIA World Cup for Cross Country Bajas etapą.

Iškart prabudus organizmas siunčia signalus, kad ne viskas yra ok. Sloga, kosulys, temperatūros lyg nėr, bet ir nesmagu labai.

Į oro uostą suvažiuojame vienu metu – Benediktas, Arūnas (video operatorius) ir aš. Praeiname patikrinimo procedūras ir viduje sutinkame Dakaro techninių sunkvežimių ir kitos technikos pasiėmimo kryptimi keliaujančius  General Financing Team Pitlane, Agro Rodeo ir Craft Bearings komandų žmones, taip pat ir #iGo2Dakar projekto „galvą“ – M. Plukį. Čia iš vis kosminis sutapimas, nes jo kelionė nesusijusi su nei vienu iš mūsų. Bet visų pirma stotelė ta pati – Ryga.

Benediktui nebeįmanoma ramiai net kavos nusipirkti. Net 5 val. ryto. Gerbėjai drąsiai prašo autografų, nusifotografuoti kartu, o Benediktas neatsako nei vienam iš jų. Tas pats ir Rygoje, po poros valandų. Bandymas nusipirkti kavos baigiasi: „labas rytas, gal galima mano vaikui su Jumis nusifotografuoti?“ „Taip!” 🙂 Gražu!

Toliau skrydis į Helsinkį, kur jau mūsų laukia likusi General Financing Team Pitlane komandos dalis – technikai su varžyboms paruoštu Toyota Hilux ir geriausias logistikos specialistas su itin patogiu ilgoms kelionėms, septynių vietų Toyota Proace Verso. Ten pirmą kart pasimatome ir su naujuoju komandos šturmanu – Bartek Boba. Susėdame ir prasideda likusi dalis kelionės į Kareliją, kuri iš viso užtruko apie 16-17 valandų. Rusijos sieną kirtome be jokių nesklandumų nepaisant to, kad tai užtruko apie dvi valandas. Organizatoriai čia padarė tikrai didelį darbą suderindami sklandų visų tarnybų darbą ir visi patikrinimai vyko labai paviršutiniškai. Patikėkite – iš savo patirties žinau, kad dvi valandos keliaujant su dviem daiktų pilnais mikroautobusais ir sportiniu automobiliu priekaboje – tikrai labai geras rezultatas!

Sveikata pakeliui sako, kad kelio atgal nebėra ir, galų gale, po poros metų pertraukos aš ir vėl sirgsiu. Benediktas, turbūt neapsikentęs visų mano skleidžiamų garsų, „išrašo“ granulių, kurias čia pat suvartoju. Ačiū dar kart!

Prieš pasiekdami viešbutį  aplankome serviso parką, apžiūrime, kad ryte nebūtų jokių siurprizų ir važiuojame vakarieniauti.

Pirma varžybų diena

Rytas, kaip ir visi kiti rytai po šio, prasideda anksti arba labai anksti. Viešbutis jaukus, tačiau pusryčius duoda tik nuo 8 val. ryto, o tuo metu jau reikia būti administracinėje komisijoje, todėl mūsų laukia paruošti „pusryčių daviniai“. Mano draugai jau žino, kad pusryčius pavalgyti aš mėgstu. O ypač, kai žinau, kad prieš akis diena gryname šaltame ore, su daug judėjimo ir mažai galimybių pavalgyti dienos metu. Tai vienam žmogui skirtas davinys man buvo.. per mažas!

Administracinėje komisijoje viskas sklandžiai. Kol Benediktas su Barteku tvarkosi savo dokumentus pirmame administracinio pastato aukšte aš kylu į antrą ir iki galo sutvarkau akreditacinius klausimus – parašai, saugumo instruktažas ir skiriamieji ženklai bei spec. liemenės jau mano rankose. Keliaujame į techninę komisiją. O čia jau situacija kiek liūdnesnė. Pirmieji atvykę dalyviai nebuvo susitvarkę visų dokumentų, todėl visų kitų patikros labai vėlavo. Tačiau oras geras, kiek vėsoka, bet saulės spinduliai džiugino labai.

Po techninės komisijos – serviso parkas, kuriame pakeičiamos „gatvinės“ padangos į tas, kurios skirtos važiuoti greičio ruože, pildomas kuro bakas ir automobilis važiuoja laukti starto uždarame parke.

Tuo metu mes su Arūnu (primenu – jo visi esminiai video iš šių lenktynių ir Benedikto Vanago Youtube kanale) ir Egidijum (jis užsiėmė mūsų logistika) lekiame į trasą, kurioje bus prologas. Pirmasis greičio ruožas, kurio ilgis viso labo 19 km. Bėgame trasa nuo finišo, ieškome įdomesnės vietos, tačiau viskas ką randame – šiek tiek vingiuotas kelias su dideliais sniego kalnais aplink. Ko jau ko, bet sniego ten netrūko. Jeigu lipdamas iš kelio nesutrypi paviršiaus, ant kurio stovėsi – prasmengi iki klyno. Jeigu klynas būtų auščiau – smigtum giliau 🙂 Galima buvo bėgti ir toliau, tačiau visada suvoki, kad reikės grįžti ir tą daryti reikės operatyviai. Įsitaisome, sulaukiame komandos ekipažo ir lekiame atgal. Privalome spėti pasiekti vietą, kurioje vyks spaudos konferencija, po kurios seks startinės eilės pasirinkimas pirmiems dešimčiai dalyvių (pagal prologo rezultatus), oficialus varžybų atidarymas ir starto podiumas.

Baja Russia 2019 prologe Benediktas su Barteku treti, varžybos atidarytos, važiuojame į viešbutį susidaryti sekančios dienos plano, pavalgyti ir ilsėtis.

Antra varžybų diena

Rytas ankstyvas, tačiau su privalumais – normalūs ankstyvi viešbučio pusryčiai su normaliu pasirinkimu skanaus maisto. Ypač skanios čia košės. Nežinau kaip jie jas daro, iš ko, su kuo, tačiau košės – WOW. Avižinė, ryžių ir net nežinau, gal sorų košė. Visos wow J ok, užteks ėst, judam toliau, bet šis rytas jau fainas 😀

Šią dieną – du greičio ruožai. Vienas apie 100 km, kitas, berods, apie 170 km ilgio. Vėl ilgi bėgimai trasose ieškant tos geriausios vietos, tačiau tą vieta rasti nėra taip paprasta. Visada atrodo, kad va dar šiek tiek paėjus jau bus kažkas. Bet paeini ir matai, kad vėl nieko. Tada atsiranda dilema – grįžti ten, kur buvo lyg kažkas pusėtino, ar judėti toliau. Judėdamas toliau ir vėl privalai nepamiršti, kad reikės grįžti ir grįžti greit. Labai džiaugiuosi, kad dviračio mynimas pernai ir bėgiojimas šiais metais jau davė rezultatų – kiek reikia, tiek ir bėgi 🙂

Startas, finišas, startas, finišas ir vėl serviso procedūros, uždaras parkas, kelionė viešbučio link ir planas bei poilsis prieš sekančią dieną. Komandos rezultatas labai pozityvus – po dienos ir vėl treti bendroje įskaitoje.

Sekmadienis, paskutinė Baja Russia diena

Paskutinė Baja Russia 2019 diena pasitiko rimtu vėju. Kartais jis susilpnėdavo, kartais pakildavo toks, kad ir eiti sunku būdavo. Nuo ryto galvojau, kad tokio ilgio trasoje tikrai gali būt vietų, kur vėjas gali įsijausti. Vėl geriausių vietų ieškojimai, fotografavimas, nuotraukų persiuntimas komandai.

Pirmame šios dienos greičio ruože nebefinišavo ekipažas iš Čekijos. Nors labai nemėgstu džiaugtis kitų nesėkme, tačiau tai buvo geras ženklas komandai. Čekai buvo pagrindiniai konkurentai kovoje dėl trečios vietos ir skyrė juos nuo mūsų komandos viso labo apie 40 sekundžių. Priekyje esantys varžovai buvo savo „namų kieme“ ir pavyti juos ten buvo faktiškai neįmanoma. Rusų ekipažas – vietiniai ir vieni iš organizatorių. Suomių ekipažas – būtent tame regione jau daugelį metų kerta mišką, valo kelius ir užsiima kitais darbais. Abu puikiai žino vietas, kelius ir pan.

Laukiu prie finišo Benedikto su Barteku ir girdžiu teisėjų pokalbį apie tai, kad trasoje kažkokia problema. Pasiteirauju apie ką jie kalba, tačiau, kaip įprasta tuose kraštuose, visa informacija specialiai ar netyčia bandoma slėpti:

  • Kas vyksta? Klausiu teisėjos.
  • Trasoje nestandartinė situacija, ieškomas sprendimas
  • Dalyviai nepravažiuoja?
  • Nepravažiuoja.
  • Avarija ar medis nulūžo?
  • Trasoje nestandartinė situacija, visus sprendimus priims teisėjai.
  • Bet ten avarijos nėra?
  • Labiausiai tikėtina, kad ne avarija
  • Medis nulūžo?
  • Aš neįgaliota apie tai kalbėti.

Tuo metu prie finišo pasirodo kitus ekipažus palaikantys žmonės, kurie visiškai ramiai kalba apie tai, kad apie 90 km iki finišo kelią užkirto medis, jokios avarijos nėra, visi laukia, kol tai bus išspręsta. Kol kalbamės – į finišą vienas po kito grįžta pirmieji du ekipažai – Rusai su MINI ir Suomiai, varžybų laimėtojai. Medis krito tiesiai po jų pravažiavimo.

Kadangi ties medžiu varžybos nutraukiamos ir visiems likusiems už medžio dalyviams skiriamas vienodas trasos įveikimo laikas – finalinėje lentelėje niekas nepasikeičia. Čia jau tampa galutinai aišku, kad Benedikto Vanago bei Bartek Boba ekipažas Baja Russia 2019 užtikrintai užima trečią vieta. Ekipažai gražia vorele grįžta į finišą ir mes kartu su jais lekiame į finišo podiumą, kuriame dalyviai pakviečiami į sceną, jiems įteikiami medaliai. O visa tai vyksta apie 13 val., todėl tiesiai po podiumo grįžtame į viešbutį pailsėti, persirengti ir laukti apdovanojimų ceremonijos. Ji prasideda tik 18:00 val. spaudos konferencija, o visa oficialioji dalis – nuo 19:00. Į apdovanojimus važiuojame pasiruošę keliauti atgal į Lietuvą. Su visais daiktais, pilnais ekipažais ir t.t.

Keliaujam namo

Po 15 val. trukusios dienos, per kurią sugebėjau padaryti apie 30 000 žingsnių iš kurių apie 30 proc. bėgant – apie 21 val. išjudame į Lietuvos pusę. Ir čia prasideda viena ilgiausių mano kelionių gyvenime (kuri viso truko dar apie 21 valandą). Rusijos sienos prognozuoti negalima, todėl ir laiko planuoti normaliai nepavyks, čia jau aišku. Lėktuvo bilietai nupirkti 14-ai val. iš Helsinkio. Iki Helsinkio apie 6 val. kelio, tačiau pakeliui yra siena. O čia galima užtrukti nuo-iki. Ir to paskaičiuoti ir suplanuoti niekaip nepavyks. Apmaudu (na, čia reiktų sakyti džiugu, iš ties), tačiau sienoje užtrukome tik valandą laiko ir mūsų kelionė iki Helsinkio oro uosto baigėsi 3 val. nakties.

5 ryto pradėjus darbą SAS „langeliui“ išsiaiškinom, kad bilieto laiko pasikeisti negalima, o pirkti naujus bilietus (neturint galimybės grąžinti turimų) – finansiškai visiškai neišmintinga. Su video operatorium Arūnu susiradom patogiausią kampelį visame Helsinkio oro uoste ir prasidėjo gyvenimas tarp žiūrėjimo į ekraną, kavos ir gilaus miego kelis kart po 15-20 minučių. Net oro uosto darbuotojų buvome pažadinti su gana griežta pastaba: „čia miegoti negalima“. Atrodėm kaip žmonės be pastovios gyvenamosios vietos? Turbūt. Aš tai tikrai 🙂

Apie sveikatą tomis dienomis, kai reikėjo bėgti sniegais ieškant geriausios įmanomos fotografavimo vietos, galvoti nebuvo laiko, o viskam pasibaigus ir ji jau klausimų nebekėlė 🙂 Ir jeigu skrydžiai į priekį buvo skaudūs (realiai nuo užgulimo skaudėjo ir dešinę ausį ir pusę galvos), tai atgal parskridau jau visiškai ramiai. O dar ir saulėlydis nuostabus virš Vilniaus pasitiko!

Daugiau nuotraukų iš šio nuotykio galite rasti Benedikto Vanago Instagram’e

Ačiū skaičiusiems, o aš ramiai laukiu kitų kelionių 🙂

2018 metų mynimų TOP3

Kernavės piliakalniai ir kelionės dviračiu Giedrius Matulaitis matulaitis.lt

2018 metais dviračiu numyniau 5 000 km, lygiai, paskutinius išstenėjau vos vos, kad tik pasiekti apvalų skaičių. Vos stenėjau ne tik aš, bet ir dviratis – klibančia priekine stebule, traškančiais centriniais guoliais, nesijunginėjančiomis pavaromis ir dar kitais erzinančiais dalykais. Bet iš esmės, kad ir kaip tai atrodytų – tai tik skaičius. Visa esmė – kaip tie kilometrai surinkti, kiek pamatyta, ko patirta ir t.t.


Praeitais metais įsimintinų kelionių buvo daug. Viena jų, turbūt, įstrigs labai ilgam, nors nebuvo nei ilgiausia, nei daugiausia ištvermės pareikalavusi, nei keliais naujais, bet su pusiau netyčiniu labai skanaus alaus pristatymu tiesiai į pusiaukelę ir vyko tai rugsėjo pabaigoje.

Dar viena įsimintina kelionė buvo su Romka iš Kauno į Varėnos rajoną, kur turėjome visko – daugiau nei 130 km kelio įvairiais paviršiais iš kurių asfalto buvo gal 60 km, vėjo į veidą, pradurtą padangą, skanius pietus Alytuje su vietinio bravoro virtu gaiviuoju gėrimu, pievų, žvyro ir net šviežiai patreštų laukų, pro kuriuos važiuojant tokioje kaitroje realiai vimdė 😀

Bet labiausiai išskirtinės buvo trys. Taigi – 2018 metų TOP-3 😀

3 VIETA

Trakiškiai – Druskininkai – Merkinė – Senoji Varėna – Trakiškiai. Rugsėjo 6 d., 125 km. Atostogavau vienas kaime ir nusprendžiau visą dieną praleisti ant dviračio. Prisipūčiau padangas iki kokių 2,8 atmosferų (įprastai būna apie 2-2,2) ir puoliau mint. Vien asfaltas, mažai kalnų, palankus vėjas, tiek, kiek jis gali būti palankus važiuojant visomis kryptimis vienoje kelionėje. 

Pirmi 50 km iki Druskininkų buvo rekordiniai man pačiam ir pagerinti skaičių nepavyko iki šiol. Palikau tai kitiems metams. Labai norėjau kavos, vadinasi. Įprastai, geru ritmu, pailsėjus, 50 km važiuojasi apie dvi valandas ir dar kažkiek minučių. Šįkart atstumas buvo įveiktas per 1:43 vidutiniu 29,25 km/h greičiu. Wow. Valanda poilsio pas draugus CAFFEINE Druskininkuose ir judu toliau.

Pietūs suplanuoti Merkinėje. „Šilo kopoje“. Fantastinė vieta. Net keista, kad toks namų restoranas rado sau vietą tokioje vietoje. Labai jaukus ir skanus laikas buvo ten. Ilgiausių metų Jums! (jeigu skaitysit, aišku)

Vakarojau jau Senojoje Varėnoje,  o ilsėjausi Trakiškiuose. 125 km sumoje, vidutinis greitis 25,7 km/h. Gerai „sukosi koja“.

2 VIETA

Vilnius – Trakiškiai. Rugpjūčio 24 d., 104 km. Pabaigiau darbus ofise, persirengiau į „pampersus“, sėdau ant dviračio ir apie 17:00 išmyniau. Orų prognozė nieko gero nežadėjo, bet kad viskas bus taip gražu – net netikėjau.

Išminant buvo +30 laipsnių pavėsyje, pakeliui temperatūra krito, bet drėgmės ore pojūtis visada buvo labai stiprus. Nuo pusiaukelės žiūrint į priekį VISUR mačiau tamsiai mėlynus ir violetinius audros debesis. Žiūri į priekį ir matai, kad tiesiog išvengti viso to nepavyks. Niekaip. Žaibuoja pastoviai ir visame debesų masyve. Čia kairėj, čia dešinėj, čia per centrą ir su mažais laiko tarpais. Griaustinio nesigirdi – reiškia visa esmė dar toli. Dar nepasiekus Varėnos (iki tikslo dar apie 30-40 km) prasidėjo lietus, o prie Varėnos prasidėjo visa liūtis.

Tokia liūtis, kad kelio nesimatė, matėsi tik dviračio žibinto apšviesti lietaus lašai ir viskas. O žaibai jau buvo per visą dangų, tiesiai virš manęs, griaustinis buvo kurtinantis ir aš mindamas balsu žviegiau “WOOOOOW” iš viso to fainumo, kuris darėsi aplink! iš tiesų man labai patinka tokios audros.

TVažiavau su neperlyjama liemene, kurios užtrauktukai laminuoti, ant viršaus užsidėjęs dar ploną striukę, todėl buvau visiškai ramus dėl telefono, ramiai gulinčio galinėje kišenėje. Pasiekęs tikslą supratau, kad kišenė iš tiesų nepraleidžia vandens. Į išorę. Nes viduje jo buvo kokie 5 cm ir telefonas jame tiesiog skendo. Keliu aukštyn nykščius Huawei vandens atsparumui!

Šiame mynime ir gimė frazė: „jeigu galiu įveikti šitą – galiu bet ką“, kurią šiemet teko pakartot ne kartą. Ypac per patį paskutinį žieminį mynimą 😀

1 VIETA

Kaunas – Vilnius su Edga ir Romka. Liepos 29 d., 144 km. Tai buvo, turbūt, karščiausia vasaros diena, kai oro temperatūra siekė arba ir perlipo 35 laipsnių ribą pavėsyje, dirvožemis buvo įkaitęs iki 50-55 laipsnių, o vandens temperatūra upėse persirito per 25 laipsnius.

Startavom ryte, jau buvo karšta. Pasipildėm vandens atsargas, dar papildomai atsigėrėm visokių limonadų su vitaminais, nusipirkom geliukų silpnumo akimirkoms įveikti, šokoladukų ir pajudėjom link Jonavos.

Romka palydėjo iki Šveicarijos kaimo ir pasuko atgal, o toliau visą kelią įveikėm su Edga dviese. Paklaidžiojom po Ruklos karinį poligoną, pas kareivius pailsėjom ir pasipildę vandens atsargas numynėm link vienintelio vien upės tėkme varomo Čiobiškio kelto per Nerį.

Jame dar vienas sustojimas ir poilsis. Ir jau minti darėsi sunku. Sekanti stotelė – Kernavė. Kernavėje jau buvo 100 km ir jau motyvacija sake: „ateee Matulaiti“. Galvojau stabdyti viską ties ten. BET. Bet vištienos kepsnys, pora stiklų šalto gėrimo, Edgos motyvacinis influencinis darbas ir mes numynėm toliau. Likę kilometrai jau nebebuvo tokie sunkūs, tik visose įkalnėse labai atsilikdavau nuo Edgos. Na, fizinis pasiruošimas irgi skirtingas.

Mano skaičiavimais išgėrėm ne maziau nei 9-10 litrų skysčių ir šiaip viskas buvo gerai. Šitą važiavimą tikrai reikės kartoti ir 2019-ais. Labai geri prisiminimai!

Jeigu praleidot pirmą įrašą – jis čia