Drift Mogiliov 2019: daug kas lieka už kadro

Drift Mogiliov 2019 fotografas Giedrius Matulaitis

Pasiruošimas ir kelionė

Viską gerai apgalvojęs, pasiruošęs iš vakaro šį kart startavau labai ramus. Be jokio streso, be skubėjimo paskutinę minutę, be jokių stabtelėjimų „oops, pamiršau tą-aną“. Tiesiog atsikėliau, papusryčiavau, išgėriau kavos ir sėdau į automobilį 4:44 val. ryte, šeštadienį.

Pasiruošimas ir kelionė buvo labai lengvi. Pati kelionė – greita ir paprasta, o siena nustebino operatyvumu. Nors automobilių tokio ankstyvumo ryte ir nebuvo mažai, bet viskas ėjosi sklandžiai, greitai ir sieną įveikiau per nepilnas 50 minučių. Automobilių skaičius sienoje signalizavo apie Minske vykstančias Europos žaidynes.

Po sienos iškart sustojimas degalinėje (gavau mašiną tuščiu baku), kur tuo pačiu visada forminami ir kelių mokesčio popieriniai dalykai. Šį kart kelių mokesčio mokėti nereikėjo. Minske dabar vykstant Europinėms žaidynėms, visi automobiliai iki 3,5 tonos svorio atleidžiami nuo kelių mokesčio iki pat liepos 10 d. Sustojimas vėl greitas, nes reikia tik kuro – pistoletas įkištas ir nuspaustas jau mašinos bake, susimoki, pradeda bėgt, kol ateini iki mašinos – bakas pripildytas. Na arba ne iki galo – priklauso kaip atspėji prašomo įpilti kuro litrų kiekį. Kava degalinėse įprastai labai neskani, o ir užkandžių turiu pakankamai. Judu toliau!

Rytas ankstyvas, keliuose automobilių mažai, keliai iš esmės geri (nežiūrint į kelias neilgas atkarpas) tai ir kilometrai „rinkosi“ labai paprastai. Nuo sienos 90 km važiuoji dviejų juostų keliu (su labai plačiais kelkraščiais), po to prasideda keturių, o kartais ir šešių eismo juostų autostrada, kur leidžiamas 120km/h greitis. 4:44 startavęs, 9:50 jau buvau vietoje, du metus lauktame Mogiliovo oro uoste.

Renginio vieta

Kiek suprantu, tai yra veikiantis oro uostas, naudojamas vidiniams skrydžiams, o pasikapstęs internete radau, kad vasaros metu bent kartą per porą dienų ten kyla ir leidžiasi Belavia lėktuvai skirti atostogaujantiems Egipte ar Turkijoje. Varžybų metu tikrai nekilo joks lėktuvas, bet buvo atskridęs kuro pasipildyt Kamov Ka-25 sraigtasparnis. Nusileido, sulaukė savo privažiuojančio ZIL‘o, pasipildė ir nuskrido kažkur tolyn.

DriftMogilev19 fotografas Giedrius Matulaitis

Varžybos vyksta ne pakilimo take, o šalia esančioje aikštelėje. Tai labai romantiška varžybų vieta, kuriai daug prideda tai, kad aikštelės gale stovi išrikiuoti dviem eilėm didieji krovininiai IL-76 lėktuvai. Juos apskritai retai pamatyt galima, o prieit šalia ir nusifotografuot – dar mažiau galimybių.

Pirmoji varžybų diena

Pirmą dieną vyksta treniruotės bei kvalifikaciniai važiavimai. Žiūrovų nėra. Taip organizatoriui nereikia samdyti bilietuotojų, apsaugos ir kito personalo dviem parom, o patirtis rodo, kad kvalifikacija domina retą žiūrovą. Bet diena buvo LABAI gera – emocijos puikios, sąlygos geros, vėjas sklaidė dūmus, saulė nevargino, o ir temperatūra neviršijo 20-22 laipsnių.

DriftMogilev19 fotografas Giedrius Matulaitis

Pasibaigus Drift Mogiliov 2019 pirmos dienos automobilinei daliai, paskelbus kvalifikacijos laimėtojus ir rytdienos pirmų važiavimų poras, greituoju būdų suorganizavau dar ir kelias fotosesijas lėktuvų fone. Nėra tai visiškai paprasta, nes kiekvieną žingsnį arčiau lėktuvų reikia derinti su uosto vadovybe. Bet viskas pavyko puikiai išskyrus tai, kad niekas nenorėjo laukti saulėlydžio. O jie Mogiliove nuostabūs – saulė kaip tik leidžiasi lėktuvų fone. Bet vien dėl to prarasti poilsio valandas visiems buvo sudėtinga užduotis. Pirmoji varžybų diena baigėsi. Keliaujam į antrą, pakeliui sustodami viešbutyje.

Antros dienos iššūkiai

Kai gali miegot ilgai – būtinai organizmas prabunda dviem trim valandom anksčiau. Kodėl??? Bet ok, kol guliu lovoje, ramiai scrollindamas soc. tinklus – viskas fainai. Dušas, pusryčiai 7:00 ryto iš dviejų kiaušinių, plonyčių kumpio riekelių ir vienos (kodėl vienos?????) riekelės sūrio, ir aš vėl pasiruošęs!

DriftMogilev19 fotografas Giedrius Matulaitis

Na, taip bent galvojau ryte. Bet realiai – niekam aš nepasiruošęs. Po dušo vėl norėjau pamiegot, po pusryčių dar kartą, o ir dienos eigoje tas noras niekur nebedingo. Visą dieną nuo pat ryto nevaikiškai trūko energijos, norėjosi ĖSTI (ne valgyti, ne, tik ĖSTI). Pakeliui į varžybas stojau degalinėje pirkti ledų, kefyro ir saldžių vafliu. Bet niekas nepadėjo. O dar ta kepinanti saulė, vėjas, triukšmas, 25 000 žingsnių ant įkaitusio asfalto. Vienareikšmiškai – diena buvo tikrai labai sunki.

O ir varžybų nemačiau. Tik fotografavau. Žiūrėt pradėjau tik Top4 važiavimus, nes į juos pirmą kart Baltarusijoje pateko bičiulis lietuvis Gediminas Ivanauskas, kitaip dar žinomas kaip Ivanule. Važiavimai buvo ypač artimi, dūmų kiekis viršyjo lūkesčius, o finalas tarp dviejų Baltarusijos čempionų buvo iš vis gražus reginys.

DriftMogilev19 fotografas Giedrius Matulaitis

Nugalėtojų pakyla

Deja Gediminui dar kart savęs nustebinti nepavyko ir jis po kovos su Dima Nagula liko ketvirtoje vietoje. Bet tai yra puikus rezultatas! Drift Mogiliov 2019 nugalėtojų pakyla atrodė taip:

Nagula and Ivanauskas drift fotografas Giedrius Matulaitis

Pakeliui namo

Po Drift Mogiliov 2019 varžybų greit paruošiau finalinių važiavimų ir apdovanojimų reportažą, išsiunčiau, dar greičiau suvalgiau kotletą su ryžiais (organizatorių paruošta vakarienė komandai) ir pajudėjau Lietuvos link. Važiuot atgal sunkiau, nes akys per dieną pavargę, o ir pats nuo ryto „nekažką“, plius dar saulė leidžiasi tiesiai į kelio galą, na ir susideda viskas į tokią tikrai labai gražią puokštę, kurios grožį objektyviai vertint tuo metu tiesiog neįmanoma. Šiandien prisimenant – viskas ten buvo gerai, tačiau tą dieną dar buvo sunku. Pakeliui namo sustojimas degalinėje hotdogo (primenu, ką tik buvo kotletas), bet jis ten toks pats kaip kava. Forma ir vizualas atitinka, skonis – nesuprasi. Pasiekęs Minską (1,5 val. po hotdogo) dar įšoviau BigMac kompleksą, galutinai pateisindamas tą visos dienos norą ĖSTI.

Kiek po 23:00 atvykstu į paskutinę pasienio degalinę, užsipilu benzino, kuris ten dabar apie 70 centų už litrą kainuoja, dar naiviai paklausiu gal pardavėja žino kokia situacija ant sienos. Nežino. Visi atvažiuojantys pas ją – iš Lietuvos pusės atvykę keliautojai. Pajudu į Medininkų pasienį. Netoli nuvažiuoju, nes beveik iš kart už degalinės prasideda eilė. Ok, nuovargis ima viršų, loginis mastymas miega. Sustoju, atsikvėpiu, išlipu iš mašinos prasieiti ir paskaičiuoti kiek ten priekyje manęs dar laukia patekimo į sieną. Ties 50 pametu skaičių, tada įvertinu, kad eilė vien čia dar kokiom 3 valandom, kas darosi sienoje ir kaip atrodo tarpas tarp BY ir LT sienų iš vis neįmanoma įsivaizduot. Įvertinus tai, kad ir autobusai važiuoja be eilės, automobiliai, kuriuose vaikas iki 3 metų irgi, tai tas laukimo laikas gali tęstis iki ryto. Kaip supratot – ne variantas. Paskutinį kartą stovėdamas mažesnėje eilėje namo grįžau likus porai valandų iki išėjimo į darbą.

Staigiai primetu, kad iki Lavoriškių sienos apie 70km kelio, bet tai vis geriau nei stovėti eilėje, bet Lavoriškių WEB kameros nerodo nieko. Pažiūrėt kokia situacija ten – neįmanoma. Kiti lietuviai, Ivanulios komanda, tuo metu įvažiuoja į tuščią Šalčininkų sieną, bet iki jos man – beveik 120 km. Ir neaišku, kaip viskas to pasienio punkto Lietuvos pusėje. Pasitaręs su jais ir su savimi nusprendžiu brautis iki Losha sienos punkto, kuris ilgą laiką buvo skirtas tik vietiniams gyventojams. Atvažiavęs randu gal 10 mašinų eilę, pasikalbu su priekyje stovinčiais ir nesuprantu – du sako, kad tik su leidimais, du sako, kad galima važiuot visiems. Googlas iš vis apie spec sąlygas nieko nesako. Ir ką? Kiek palaukus viskas buvo puiku – 2 val. nakties jau gulėjau lovoje. Ir net po dušo.

Tiek teksto, o apie Drift Mogiliov 2019 fotografavimą, kuris buvo visos šios kelionės tikslas – vos pora eilučių. Taip dažniausiai ir būna. Labai daug dalykų reikia padaryti net nepaėmus fotoaparato į rankas tam, kad atsirastų nuotraukos, kurių bent Baltarusijoje, žmonės vis dar nuoširdžiai laukia!

DriftMogilev19 fotografas Giedrius Matulaitis

Ačiū RACING.BY už galimybę būti viso šio judėjimo dalimi. Ačiū Mogiliov už patirtis. Dabar reikia pailsėti! Sekantis Baltarusijoje – Logoisko etapas. Naktinis. Bet dieną aplink kalnai (kaip Lietuvoje, ne didesni), keltuvai keliantys į juos (slidinėjimo kurortas ten žiemą), wake, ežeras, restoranas, paplūdimio tinklinis ir kitos pramogos nuo ryto iki vakaro!

Galiu fotografuoti ir jūsų renginį, nesvarbu jeigu jis ne automobilinis – visur svarbiausia emocija! Užsakymai KONTAKTŲ skiltyje. Ačiū!

Joninės Vinetu kaime

Indėnas Vinetu kaime fotografas Giedrius Matulaitis
Festivalis Kokopelli 2019

“AHOY! Broliai ir seserys!”, kaip pasakytų Vinetu kaimo lietuviškieji indėnai. Nuo šiandien, kai pradedu rašyt šį tekstą, dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti. Ir tai nei gerai, nei blogai, tiesiog toks gamtos ciklas, o mes to ciklo kitimą sutinkame ir pažymime kiekvienas savaip. Ir man šie metai ypatingi. Be daugelio kitų pasikeitimų, galų gale atradau ir atšvenčiau Jonines. Kartu su sau brangiais ir visiškai nepažystamais žmonėmis, kurie ten buvo tokie savi ir artimi! Joninės Vinetu kaime buvo viena geriausių mano patirčių 2019-aisiais metais.

“Važiuojam Joninių sutikti Vinetu kaime, kartu su vaikais?“ – važiuojam! Ir tik po to man kilo klausimai: kur? Kas tai? Kas ten bus? O buvo ten visko daug. Užsiėmimai savęs pažinimui, kolektyviniai užsiėmimai praplečiantys tavo asmeninę komforto zoną, šaudymas iš lanko, vainikų pynimai, sapnų gaudyklių gamyba, būgnų ratas, koncertai, pirties ritualai, daug įvairaus bendravimo, nakvynė indėniškame tipyje viduje degant laužui kartu su tau nepažįstamais, kurie, renginiui artėjant link pabaigos, tampa lyg tavo šeima. Toks buvo mūsų Kokopelli festivalis 2019.

Ar esat bėgę per karštas žarijas? Po šio savaitgalio galiu drąsiai teigti, kad aš esu. Ir ne šiaip bėgęs, o bėgiojęs tiek kartų, kiek tik norėjau! Visiškai fantastinis jausmas! Ar sunku, ar baisu? Jeigu viduje dega raudonas šviesoforo signalas ir sako „tu negali“ – tada taip, turėtų būt baisu. Gal net ir neįmanoma. Bet kai nuo pat pradžių tik ir lauki, kol laužas baigs degti ir galėsi padaryti būtent tai – jokios baimės nebelieka – yra tik noras ir laukimas, o tada jau tiesiog bėgi, apsuki ratą aplink laužą ir vėl bėgi.

Po viso šito gero – naktinės maudynės mėnulio ir sidabriškųjų debesų nušviestoje upėje.

Visiškai kosminė patirtis gamtoje. Linkiu tai patirti kiekvienam!

Joninės Vinetu kaime – tai dar vienas fotografuotas renginys mano renginių sąskaitoje. Žmonių susirinko daug. Kiek – nepasakysiu, bet tikrai daug ir visų nusiteikimas judėjo ta pačia kryptimi. Dėl to ir fotografuoti šį renginį iš kart buvo lengva. Nei blogų emocijų, nėra slėpimosi nuo objektyvo – tik atviros ir plačios šypsenos!

Daugiau nuotraukų – mano puslapyje Facebook – matulaitis.lt. O susisiekti su manim dėl užsakymų ar asmeninės fotosesijos galima KONTAKTŲ skiltyje.

Vinetu kaimas fotografas Giedrius Matulaitis

DRIFTAS BALTARUSIJOJE: kas lieka už kadro ir lietuvių rezultatai.

Pirmas etapas, lietuvių rezultatai ir visa informacija: #parimachdrift #driftpinsk19

Kelionėje į Baltarusiją yra vienas didelis neišvengiamas minusas. Siena. Tiksliau jos nenuspėjamumas. Negali planuotis kelionės laiko iš anksto, nes viskas ką beplanuosi bus tik „šakėmis ant vandens“ parašyta. Taip, yra pagalbinių priemonių, tokių kaip video transliacija nuo sienos, bet ji rodo situaciją iki įvažiavimo. O kaip bus sienos viduje, tarp sienų ir t.t. – nepamatysi niekaip.

Šį kart važiavom su Mantu. Jeigu reiktų sukonkretint kas jis toks – Mantas Kuzmarskis – tarptautinės kategorijos drifto teisėjas ir senas draugas, kuris iš principo ir atvedė į driftą, pakvietęs fotografuoti Drifter.lt komandos dar tais laikais, kai Timas vairavo Omega. Kadangi važiavom dviese, dviese ir sprendėm: ką darom, kada išvažiuojam, na ir susidėliojom planą, kad per Velykinį savaitgalį geriausia bus važiuoti „iš vakaro“, nes šeštadienį 9:00 ryte jau reikia būti trasoje Pinske, beveik 400 km nuo Vilniaus.

Startavom gerokai po darbų, pasidarę visus dalykus, kurie buvo suplanuoti penktadieniui, pavalgę, nusipirkę paskutinės skanios kavos tame savaitgalyje. Pajudėjom tiesiai link Medininkų. Dažniausiai mano kertama siena, kurioje visa sistema aiškesnė nei aiški. Atvažiuojam 20:35 ir pamatom, kad stovim, turbūt, keturiasdešimti eilėje dar iki Lietuvos posto. O ten – jau irgi pilna mašinų, jų skaičių įvertinti iš toli gana sunku. Greitas sprendimas, apsisukam ir judam kaimo keliais link Šalčininkų. Nes juk visi sako – „ten gerai, ten visada greičiau“. Nu ok – ten dar ir pakeliui. Važiuojam.

Viltis sužiba pamačius viso labo 10-15 mašinų eilę. Bet ir užgęsta pamačius kokiu greičiu ta eilė juda. Trauktis jau nebėra kur, stovim ir laukiam. Baltarusijos muitinę pasiekiam viso labo 00:30, o iš sienos išvažiuojam, turbūt, apie 01:30. Toliau seka sustojimas užsipilt kuro ir paieškos kur nusipirkti kelių mokesčio įrangą. Kelių mokestis ten atskira istorija. Apie 02:00 randam tą kelių mokesčio punktą ir perkam. Kad išleistum pinigus kitos šalies teritorijoje neužtenka nusipirkti lipduko ar tiesiog įvesti V/N į tos šalies duomenų bazę. Turi pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą, įnešti pinigų į „įrenginio sąskaitą“ ir t.t. O vien sutarties pasirašyme mažiausiai 11 parašų.

02:30 formalumai atlikti, judam toliau. Čia jau jokių nesklandumų. Kelių būklė visumoje labai gera, tačiau jų sužymėjimas naktiniam vairavimui nelabai pritaikytas. O ir žvėrių susitikimo galimybės ten didesnės: zuikis vienas vos išnešė sveiką kailį.

Atvykstam į Pinską 5:30, iškart griūnam į lovas ir miegam iki 8:30.

Kaip bebūtų keista – po 24 valandų nemiegojimo gavęs tris valandas miegui aš visą sekančia dieną buvau kaip ant sparnų. Nuotaikos užtaisas rimtas, energijos kiekis wow, visa diena praėjo tobulai. Gal tik “restorano vadovei” nelabai patiko mano gera nuotaika komentuojant / giriant jos maista :)))

Pirma diena, šeštadienis, kaip įprasta Baltarusijoje, būna skirta treniruotėms ir kvalifikacijai be žiūrovų bei dalyvių paradui. Daug pasikartojančių važiavimų, mažai porinių treniruočių, visi šlifuoja trajektorijas, ruošiasi kvalifikacijai. Šį kart kaip niekad daug Lietuvai atstovaujančių ekipažų – gal 6 automobiliai atvyko. O ir dienos pabaigoje lietuvių rezultatai atrodė labai gerai: Laisvūnas 3, Gediminas 4, Vainius 5, Darius 15.

Po kvalifikacijos rezultatų paskelbimo – apie 10 automobilių pajuda į miesto centrą kur juos pasitinka tikrai didelis kiekis žmonių. O kiek dar pakeliui juos filmavo ar fotografavo telefonais – kažkas nerealaus. Reikia pamatyt!


Pirmos dienos vakaras įprastai Pinske skiriamas sumestiniam vakarėliui, kuris vyksta tiesiog dalyvių parkinge. Palapinė, stalai, kolonėlė, du mikrofonai ir visą vakarą vykstantis gyvas pačių dalyvių performansas. O jie, kažkaip, dainuot moka. Plius dar atvyko vienas bičas, kuris kažkokių jų vietinio dainorėlių šou finalistas. Žvaigždė, ne kitaip. Bet ir skamba gerai.

Sekmadienis – varžybų diena. Porinės treniruotės, krūva porinių varžybinių važiavimų. Žiūrovai jau irgi čia. Tik oras nepasigailėjo – vienintelė diena ilgame laikotarpyje, kai lijo, buvo būtent sekmadienis. Šeštadienį oras buvo nuostabus, pirmadienį ir vėl viskas puikiai. O sekmadienį +10 ir lietus. Tiesa lietaus realiai buvo mažiau nei žadėjo prognozės. Lygiai kaip ir mano energijos! Ar čia oras tokią įtaką padarė, ar tiesiog likučius vakar iššvaisčiau, bet buvo sunku – šaltis purtė, karštis pylė, daug jėgų reikėjo tam, kad susikaupti ir padaryti darbą iki galo. Bet viskas pavyko puikiai tomis sąlygomis, kuriomis teko dirbti.

Varžybose lietuvių rezultatai ir vėl džiugino – Gediminas Levickas Nr.1, na o žemiau ten visi kiti.

Kelionė atgal buvo tiek sklandi, kad net ir teksto jai nebeliko. Tiesiog puikiai viskas. Startavom apie 19:00 iš Pinsko, Vilniuje ėjau miegot jau 00:00 val.

Tiesa, pakeliui matėm dvi tokias avarijas, kurios tikrai „pakarpė mano sparnus“ bent 10km/h. Taip ir nesupratom ką reikia daryti, kad taip „pabaigti“. Spėju, kad techninė automobilių ir padangų būklė toje vietoje suvaidino lemiamą vaidmenį.

Ai, dar ir kepurę buvau palikęs Pinske viename automobilyje, kuris visiškai netikėtai atvyko į tą degalinę, kurioje buvom sustoję pailsėti. Susidėliojo viskas savaime taip gerai, kad nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėminga!

Sekantis etapas jau gegužės viduryje, galų gale ir  vėl važiuosim į didelį Mogiliovo oro uostą, kuriame drąsiausi rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda!